Klovis I (apie 466–511) — frankų karalius ir Merovingų dinastijos įkūrėjas
Klovis I — frankų karalius ir Merovingų dinastijos įkūrėjas: suvienijimas, Reimso krikštas ir Prancūzijos formavimasis. Istorija, paveldas ir įtaka Vakarų Europai.
Klovis I (įvairiai rašoma Chlodowech arba Chlodwig, šiuolaikinis prancūzų Louis ir šiuolaikinis vokiečių Ludwig) (apie 466 m. - 511 m. lapkričio 27 d.) buvo pirmasis frankų karalius, suvienijęs šią tautą. Jis 481 m. pakeitė savo tėvą Childeriką I ir tapo salų frankų, vienos iš dviejų pagrindinių frankų genčių grupių, karaliumi, Jie tuo metu užėmė teritoriją į vakarus nuo Reino žemupio, o jų centras buvo aplink Turnėją ir Kambrai palei dabartinę Prancūzijos ir Belgijos sieną. Klovis užkariavo kaimynines frankų gentis ir prieš mirtį įsitvirtino kaip vienintelis karalius.
Klovis atsivertė į katalikybę, nes jo žmona, burgundė Klotilda, buvo katalikė, o ne arijonų krikščionybė, paplitusi tarp germanų tautų. Jis buvo pakrikštytas Reimso katedroje. Šis aktas buvo labai svarbus tolesnei Prancūzijos ir apskritai Vakarų Europos istorijai, nes jis išplėtė savo valdžią beveik visoje senosios Romos Galijos provincijoje (maždaug dabartinėje Prancūzijoje). Jis laikomas ir Prancūzijos (į kurią geografiškai jo valstybė buvo labai panaši po jo mirties), ir Merovingų dinastijos, valdžiusios frankus kitus du šimtmečius, įkūrėju.
Gimimo vieta: Turnė (Belgija), mirties vieta: Paryžius (Prancūzija).
Biografija ir santykis su rašytiniais šaltiniais
Dažniausias rašytinis informacijos apie Klovį šaltinis yra VI a. istoriko Gregorijaus iš Tours (Gregorius of Tours) veikale "Historia Francorum". Nors šaltiniai yra fragmentiški ir kartais legendiniai, iš jų galima atkurti pagrindinius įvykius: Klovis kilęs iš frankų aristokratijos, paveldėjo tėvo Childeriko I valdžią ir per kelis dešimtmečius išplėtė savo įtaką kitų frankų grupių bei gretimų tautų sąskaita.
Kariavimo ir valstybės plėtra
Klovis sistemingai siekė suvienyti frankų grupes ir išplėsti savo valdžią Galijoje. Svarbiausi jo kariniai laimėjimai:
- Apie 486 m. jis nugalėjo Syagrijų (Syagrius), paskutinį Romėnų Galijos valdytoją, ir taip įgijo kontrolę šiaurinėje Galijoje (kartais minimas kaip Soissons mūšis).
- 507 m. mūšyje prie Vouillé jis įveikė Vizigotų karalių Alariką II ir pasiekė reikšmingą pergalę Pietų Galijoje — tai ženkliai sumažino vizigotų galią centrinėje ir šiaurinėje Galijoje.
- Klovis kovojo su įvairiomis germanų grupėmis (pvz., alamanais, burgundais) bei kitais frankų valdovais; per šiuos konfliktus jis suvienijo daug frankų genčių po savo valdžia.
Krikštas, ryšiai su Bažnyčia ir vidinė politika
Klovio perėjimas į katalikybę (tradicijoje datuojamas apie 496 m., vykusį Reimse, kai jį krikštijo vyskupas Remigijus) turėjo ne tik religinę, bet ir politinę reikšmę. Katalikų Bažnyčia tapo svarbia Klovio sąjungininke: ji suteikė legitimumą jo valdžiai, padėjo palengvinti santykius su galo-romėnų elitu ir administracija. Dėl to Klovis galėjo lengviau įsisavinti romėniškas valdymo formas ir išnaudoti vietinę administracinę patirtį valdant naujas teritorijas.
Įstatymai, administracija ir paveldas
Klovio valdymo laikotarpiu susiformavo ir buvo užfiksuoti kai kurie svarbūs teisiniai papročiai. Vienas iš labiausiai žinomų tekstų, Lex Salica (Salic įstatymas), tradiciškai siejamas su šiuo laikotarpiu: jis reglamentavo asmens ir nuosavybės teises, baudžiamąją atsakomybę bei paveldėjimo normas frankų visuomenėje. Daug kultūrinių ir teisinės praktikos elementų Frankų karalystėje buvo kombinuoti iš germanų papročių ir romėniškos administracijos.
Mirė ir palikimas
Klovis mirė 511 m. lapkričio 27 d. Palaidotas Šv. Denio (Saint-Denis) abatijoje prie Paryžiaus, kuri vėliau tapo svarbia Merovingų ir Karolingų karalių laidojimo vieta. Po jo mirties karalystė buvo padalyta tarp jo sūnų — tradiciškai minimi Theuderikas I, Chlodomeras, Childebertas I ir Chlotharas I — pagal tuometinius frankų paveldėjimo papročius, todėl vieningos valstybės tradicija trumpam nutrūko, nors Klovio įsteigta dinastija (Merovingai) ir politinė sistema išliko svarbia jėga kelis šimtmečius.
Istorinė reikšmė
Klovis laikomas itin svarbia figūra Vakarų Europos istorijoje, nes jo kampanijos ir atsivertimas pakeitė Galijos politinę ir religiją žemėlapį. Jo valdymas sudarė sąlygas sintezei tarp germanų ir romėniškos kultūros, o sukurtas politinis pagrindas vėliau lėmė Viduramžių Prancūzijos ir kitų regionų raidą. Jo asmenybė ir veiksmai dažnai minima kaip vienas iš ankstyvųjų europinės krikščioniškos monarchijos pavyzdžių.
Pastabos: daug informacijos apie Klovį ir jo laikus remiasi ankstyvųjų viduramžių kronikomis, tarp kurių svarbiausias yra Gregorijaus iš Tours darbai; kai kurios detalės (tikslios datos, kai kurie asmenvardžiai ar įvykiai) yra aptariami ir interpretacijų srityje.
Šventasis Remigijus pakrikštija Klovį
Galija po Kloviso mirties
Medalis su legenda averse "Clovis Roy de France"
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Klovis I?
A: Klovis I buvo pirmasis frankų karalius, suvienijęs šią tautą. Jis 481 m. pakeitė savo tėvą Childeriką I ir tapo salų frankų, vienos iš dviejų pagrindinių frankų genčių grupių, karaliumi.
Klausimas: Kur tuo metu gyveno frankai?
A: Frankai buvo užėmę teritoriją į vakarus nuo Reino žemupio, o jų centras buvo aplink Turnėją ir Kambrai, palei dabartinę Prancūzijos ir Belgijos sieną.
K: Į kokią religiją atsivertė Klovis?
Atsakymas: Klovis priėmė katalikybę, o ne arijonų krikščionybę, kuri buvo paplitusi tarp germanų tautų, nes jo žmona, burgundė Klotilda, buvo katalikė.
K: Kur jis pasikrikštijo?
A: Jis buvo pakrikštytas Reimso katedroje.
K: Kas laikoma jo įkurtu miestu?
A: Manoma, kad jis įkūrė ir Prancūziją (į kurią geografiškai jo valstybė buvo labai panaši jo mirties dieną), ir Merovingų dinastiją, valdžiusią frankus kitus du šimtmečius.
Ieškoti