Constantas Permeke (1886 m. liepos 31 d. – 1952 m. sausio 4 d.) buvo žymus belgų tapytojas ir skulptorius, laikomas vienu svarbiausių flamandų ekspresionizmo atstovų. Jo kūryboje dominuoja sunkios, monumentalios figūros, žvejų ir valstiečių tematika, grubi faktūra ir šviesos bei spalvos kontrastai, kurie atskleidžia tiek fizinį darbo sunkumą, tiek žmogaus vidinį tvirtumą ir vienatvę.
Permeke gimė Antverpene. Kai jam buvo šešeri, šeima persikėlė į Ostendę, kurioje jo tėvas dirbo savivaldybės meno muziejaus kuratoriumi. Nuo 1903 iki 1906 m. Permeke mokėsi Briugės dailės mokykloje, o 1906 m. buvo pašauktas į Belgijos kariuomenę. Baigęs karinę tarnybą 1908 m. kovo mėn., jis grįžo į Ostendę ir gyveno kartu su savo draugu — dailininku Gustavu De Smetu. 1909 m. Permeke apsigyveno Lateme, laikėsi gana atsiskyrėliško gyvenimo, gilino savo kūrybos ieškojimus. 1912 m. jis vedė Mariją Delaere; jaunavedžiai apsistojo Ostendėje, iš kur vėliau semėsi įkvėpimo piešdamas jūrinę aplinką ir žvejų gyvenimą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Permeke dalyvavo Antverpeno gynyboje ir buvo sunkiai sužeistas mūšyje netoli Duffel. Dėl sužeidimų jis buvo evakuotas į Jungtinę Karalystę. 1916 m. persikėlęs į Čardstoką Devonšyre, Permeke vėl pradėjo tapyti — šiuo laikotarpiu daugiausia kūrė spalvingus angliškus peizažus, kurie skyrėsi nuo vėlesnių, tamsesnių Ostendėje kurtų kompozicijų. Pasibaigus karui, 1919 m., jis grįžo į Ostendę kartu su šeima ir palaipsniui perėjo prie ramesnių, tačiau emocionaliai intensyvių kompozicijų, skirtų darbo žmonėms ir pajūrio gyvenimui.
1921 m. Permeke galėjo eksponuoti savo darbus Antverpene ir Paryžiuje, kas padėjo jam įsitvirtinti kaip svarbiam tarpukario menininkui. 1922–1924 m. jis reguliariai lankėsi Astene, o 1926 m. išvyko į Vevey (Šveicarija), kur daugiausia tapė kalnų peizažus ir eksperimentavo su formos bei spalvos pylimu. 1929 m. jis persikėlė į Jabbeke, kur vėliau įsitvirtino kaip viena pagrindinių figūrų vietos kultūroje. Nuo 1937 m. Permeke taip pat ėmė kurti skulptūras — jose jis naudojo tą patį monumentalų, stilizuotą plastikos principą kaip ir tapyboje.
Per Antrojo pasaulinio karo metus vokiečių okupantai uždraudė Permekei kurti ir eksponuoti darbus, manydami jo kūrybą Entartete Kunst. Jo sūnus Paulas buvo suimtas ir išsiųstas į Vokietiją kaip priverstinis darbininkas. Po karo Permeke trumpai ėjo Karališkosios akademijos Antverpene direktoriaus pareigas, tačiau dirbo ten tik vienerius metus. 1948 m. mirė jo žmona; susilpnėjęs ir emociškai paveiktas menininkas praleido likusius gyvenimo metus ligotas, slaugomas dukters.
Constantas Permeke mirė 1952 m. sausio 4 d. Jis palaidotas šalia savo žmonos Jabbekės kapinėse. Ant mylimos žmonos kapo stovi skulptūra, kurią Permeke užsakė savo draugui, skulptoriui Georges Minne.
Permeke kūryba išsiskiria griežtomis, masyviomis figūromis, grubiomis faktūromis ir ribota, dažnai žemiška spalvų gama. Jo paveikslai perteikia darbo, skurdo ir tvirtumo tematiką, o tapytojo emocionalus braižas bei formos stilizacija turėjo didelę įtaką flamandų meninei tradicijai XX a. Kai kurie jo darbai tapo simboliniais Belgijos tarpukario meno pavyzdžiais, o jo palikimas gyvuoja muziejuose ir parodose.
Permeke darbai saugomi įvairiuose Belgijos muziejuose ir privačiose kolekcijose; jo vardui ir kūrybai skirtos parodos kartais rengtos tiek Belgijoje, tiek užsienyje. Jabbekėje veikiantis Permeke vardu pavadintas muziejus (Permeke muziejus) saugo ir eksponuoja menininko kūrinių rinkinį bei dokumentus apie jo gyvenimą ir darbą.
1997 m. Belgija pagerbė Permekę — jo atvaizdas buvo atspausdintas 1000 Belgijos frankų banknote. Šis banknotas buvo naudojamas iki 2002 m., kai Belgija įsivedė eurą.
