Šventasis Kutbertas (apie 634 m. - 687 m. kovo 20 d.) buvo anglosaksų vienuolis, vyskupas ir eremitas, susijęs su Melrouzo ir Lindisfarno vienuolynais Nortumbrijos karalystėje, kuri tuo metu apėmė Šiaurės Angliją ir pietryčių Škotiją iki pat Forto įlankos. Vėliau jis tapo vienu svarbiausių viduramžių Anglijos šventųjų, jo kultas sutelktas Durhamo katedroje. Kutbertas laikomas Šiaurės Anglijos globėju. Jo šventė - kovo 20 d.

Gyvenimo kelias

Apie Kutberto vaikystę žinoma mažai; manoma, kad jis gimė apie 634 m. ir augo Nortumbrijoje. Jaunystėje dirbo piemeniu, o vėliau įstojo į vienuolyną Melrouze, kur tapo mokiniu ir artimu bičiuliu šv. Boisilo (Boisil). Ten jis įgijo žinių apie vienuolystę, maldą ir atsidavimą vargšams.

Vėliau Kutbertas tarnavo Lindisfarno vienuolyne, kur įgijo didelą pagarbą už asketišką gyvenimo būdą, pamokslavimą ir stebuklingus nutikimus, kuriuos vėliau užrašė šv. Bede'as savo kūrinyje apie Kutbertą. 685 m. jis buvo konsekruotas vyskupu; netrukus po to, trokšdamamas klusnumo ir tylos, grįžo į eremitinį gyvenimą – išsiskyrė į Farno salas, kur praleido paskutinius metus ir kur mirė 687 m. kovo 20 d.

Dvasinė veikla ir stebuklai

  • Maldos ir asketizmo pavyzdys: Kutbertas garsėjo griežtu askezės būdu, nuolankumu ir nuolatine malda.
  • Gailestingumas: jis rūpinosi vargšais, ligoniais ir leprozniais, išsiskirdamas ypatingu gailestingumu.
  • Smerklių ir stebuklų pasakojimai: pagal hagiografiją, Kutberto siejo ne tik gyvūnai ir gamta (aplink jį dažnai pasakojama apie uolus ir paukščius), bet ir įspūdingi gydymai bei pranašystės, kurios padėjo išpopuliarinti jo kultą.

Relikvijos, kultas ir paveldas

Kutberto šlovė augo po mirties. Jo kapas Lindisfarne tapo piligrimystės vieta – jo palaikai tariamai buvo aptikti „inkoruppuotu“ (neiširti) per atidarymą 698 m., kas sustiprino tikėjimą jo šventumu. Norint apsaugoti relikvijas nuo vikingų užpuolimų, Lindisfarno vienuoliai kelis kartus slėpė ir pernešė Kutberto relikvijas; galutinė ir žymiausia relikvijų pernešimo vieta tapo Durhamas (relikvijos į Durhamą atgabentos 995 m.).

Durhamo katedra tapo svarbiausiu Kutberto kulto centru; jo šlovė darė didelę įtaką viduramžių Anglijoje, o piligrimai plūdo prie jo šventovės. Lindisfarno evangelijos (Lindisfarne Gospels) ir kiti meno kūriniai taip pat susiję su Kutberto bendruomene ir atspindi to meto dvasinį bei kultūrinį paveldą.

Ikonografija ir reikšmė

Vaizduojamas dažnai su biskupo atributika (mitra ir kryžminis lazdos formos batonėlis), kartais – apsuptas paukščių ar jūros simbolių, atspindinčių jo ryšį su Farno salomis ir jūriniu regionu. Kutbertas laikomas Šiaurės Anglijos globėju; jį gerbia tiek anglikonai, tiek katalikai, o jo šventė minima kovo 20 d.

Jo gyvenimas ir Bede'o parašyta "Vita Sancti Cuthberti" tapo svarbiu šaltiniu ne tik religinės praktikos, bet ir ankstyvosios anglų kultūros bei istorijos tyrimams.