Anglijos istorija

·         1 Anglija prieš anglų kalbą

·         2 anglosaksų Anglija

o    2.1 Vikingai

·         3 Anglija viduramžiais

·         4 Tiudorų Anglija

·         5 Stiuartai ir pilietinis karas

·         6 Nuorodos

·         7 Kitos svetainės

·         8 Daugiau informacijos

Anglija prieš anglų kalbą

Pagrindiniai straipsniai: Priešistorinė Britanija ir Romos Britanija

Archeologija rodo, kad žmonės į pietų Angliją atvyko gerokai anksčiau nei į kitas Britų salas, tikriausiai dėl palankaus klimato tarp ledynmečių ir per juos.

55 ir 54 m. pr. m. e. Julijus Cezaris įsiveržė į dabartinės Anglijos teritoriją per galų karus ir buvo nugalėtas. Veikale "De Bello Gallico" jis rašė, kad ten gyveno daug genčių, labai panašių į kitas keltų gentis Europoje. Monetos ir vėlesni romėnų istorikai mums nurodė kai kurių genčių valdovų vardus ir ką jie veikė.

43 m. Klaudijus sėkmingai įsiveržė į Angliją. 40 000 kareivių išsilaipino Galijoje prie Ričboro, Kente.

Šimtus metų dabartinė Anglija buvo Romos provincija Britanija. Vėliau romėnai provincijos atsisakė ir paliko keltų tautą likimo valiai, nes Romos imperija ėmė byrėti. Romėnų įtaka reiškė, kad Anglijos teritorija buvo vieninga dar iki anglosaksų atvykimo.

Stounhendžas, manoma, pastatytas maždaug 2000-2500 m. pr. m. e.

Anglosaksų Anglija

Žmonių kūnų, rastų senovinėse kapinėse netoli Abingdono (Anglija), analizė rodo, kad saksų imigrantai ir vietiniai britai gyveno greta.

Romėnų ir britų gyventojai (britai) buvo asimiliuoti. Anglijos apgyvendinimas (arba įsiveržimas) vadinamas saksų užkariavimu, anglosaksų arba anglų užkariavimu.

Nuo IV mūsų eros amžiaus daugybė britų iš Velso, Kornvalio ir pietų Britanijos persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir ėmė apgyvendinti vakarinę Galijos dalį (Armoriką), kur įkūrė naują tautą: Bretanė. Britai davė savo naujajai šaliai pavadinimą ir bretonų kalbą - bretonų kalbą, giminingą velsiečių ir kornų kalboms. Pavadinimas "Bretanė" (iš "Mažoji Britanija") atsirado tuo metu, kad naująją Britaniją būtų galima atskirti nuo "Didžiosios Britanijos". Bretanėje brežoneg kalba vartojama ir šiandien.

Vikingai

Po tam tikro laiko vikingai taip pat pradėjo kurtis Anglijoje ir prekiauti, o galiausiai nuo IX a. pabaigos kontroliavo sritį, vadinamą Danų teise. Viena iš vikingų gyvenviečių buvo Jorke, kurį vikingai vadino Jorviku. Vikingų valdymas paliko pėdsakų anglų kalboje - kadangi senoji anglų kalba jau buvo gimininga senajai norvegų kalbai, tuo metu anglų kalboje pradėta vartoti daug norvegiškų žodžių.

Anglija ir Danės teisė 878 m.

Anglija viduramžiais

Karaliaus Haroldo Godvinsono pralaimėjimas 1066 m. Hastingso mūšyje Normandijos hercogui Vilhelmui II, vėliau pavadintam Anglijos hercogu Vilhelmu I, ir po to sekęs normanų užkariavimas Anglijoje lėmė svarbius pokyčius Didžiosios Britanijos istorijoje. Vilhelmas įsakė parašyti Domesday knygą. Tai buvo visų gyventojų, jų žemių ir turto apžvalga, kuri padėjo rinkti mokesčius.

Vilhelmas taip pat valdė Normandiją, tuo metu galingą Prancūzijos kunigaikštystę. Normandijoje ir Anglijoje Vilhelmas ir jo kilmingieji kalbėjo ir teismus vedė anglonormanų kalba. Anglonormanų kalba aristokratijoje buvo vartojama šimtmečius ir turėjo didelę įtaką senosios anglų kalbos raidai į viduriniąją anglų kalbą.

Anglijoje viduramžiais vyko karai, pilietiniai karai, sukilimai ir daugybė sąmokslų tarp didikų ir karališkosios šeimos atstovų. Anglija turėjo daugiau nei pakankamai grūdų, pieno produktų, jautienos ir avienos. Tarptautinė tautos ekonomika buvo pagrįsta vilnos prekyba, kai vilna iš šiaurės Anglijos buvo parduodama Flandrijos tekstilės pirkliams, kad iš jos būtų gaminami audiniai. Viduramžių užsienio politiką taip pat lėmė santykiai su flamandų audinių verslu. XV a. buvo išplėtotas anglų audinių verslas, leidęs praturtėti ir anglams.

Valdant Henrikui II, karalius susigrąžino dalį valdžios iš baronų ir Bažnyčios. Henriko įpėdinis Ričardas I "Liūto širdis" dalyvavo Trečiajame kryžiaus žygyje ir gynė savo Prancūzijos teritorijas nuo Pilypo II Prancūzų. Jaunesniajam broliui Jonui, kuris po jo tapo karaliumi, ne taip pasisekė; jis prarado Normandiją ir daugelį kitų Prancūzijos teritorijų. 1215 m. baronai sukėlė ginkluotą sukilimą ir privertė jį pasirašyti Magna Carta, kuri teisiškai apribojo asmenines karaliaus galias.

Edvardo I (1272-1307) valdymas buvo gana sėkmingas. Edvardas sustiprino savo vyriausybės įgaliojimus ir sušaukė pirmąjį Anglijos parlamentą. Jis užkariavo Velsą. Jo sūnus Edvardas II pralaimėjo Bannockburno mūšį prieš Škotiją.

Juodoji mirtis - epidemija, išplitusi visoje Europoje ir dalyje Azijos, 1349 m. užklupo Angliją ir pražudė bene trečdalį gyventojų.

Edvardas III išdalijo žemę galingoms kilmingoms šeimoms, tarp kurių buvo daug karališkojo kraujo turinčių žmonių. Kadangi tais laikais žemė buvo tarsi valdžia, kai kurie galingi vyrai galėjo bandyti pretenduoti į karūną.

Hastingso mūšio (1066 m.) paveikslas Bayeux gobelene

Tiudorų Anglija

Rožių karai baigėsi Henriko Tiudoro, tapusio Anglijos karaliumi Henriku VII, pergale 1485 m. Bosvorto mūšyje, kuriame žuvo jorkšyrų karalius Ričardas III.

Jo sūnus Henrikas VIII išsiskyrė su Romos katalikų bažnyčia dėl skyrybų su Kotryna Aragoniete. Nors jo religinė pozicija nebuvo visiškai protestantiška, dėl to Anglijos bažnyčia atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios. Prasidėjo didelių religinių ir politinių neramumų laikotarpis ir Anglijos reformacija.

Henrikas VIII turėjo tris vaikus, kurie visi nešiojo karūną. Pirmasis valdė Anglijos karalius Edvardas VI. Nors jis buvo protingas, 1547 m. užimdamas sostą buvo tik dešimties metų berniukas.

1553 m. Edvardui VI mirus nuo tuberkuliozės, Marija I užėmė sostą, kai Londone ją sveikino minios žmonių, o tai, anot to meto žmonių, buvo didžiausias Tiudorų monarcho palankumo demonstravimas. Marija, ištikima katalikė, kuriai didelę įtaką darė katalikiškas Ispanijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V, stengėsi sugrąžinti šalį į katalikybę. Dėl to buvo sudeginti 274 protestantai, o jos tauta jautė didelę neapykantą. Marija prarado Kalė, paskutinę Anglijos valdą žemyne, ir savo valdymo pabaigoje tapo dar labiau nepopuliari (išskyrus katalikus).

1558 m. valdant Elžbietai Anglijoje vėl įsivyravo tam tikra tvarka. Nuo Henriko VIII laikų šalį skaldžiusį religinį klausimą užbaigė Elžbietos religinis susitarimas, kuriuo buvo įsteigta Anglijos Bažnyčia, iš esmės tokia pat, kokia ji yra šiandien.

Prekyba vergais, dėl kurios Didžioji Britanija tapo viena didžiausių ekonominių galybių, prasidėjo nuo Elžbietos, kuri 1562 m. leido Džonui Hokingsui pradėti prekybą.

Elžbietos valdymas buvo taikesnis, išskyrus 1569 m. šiaurinių grafų sukilimą, ir jai pavyko sumažinti senosios diduomenės galią bei išplėsti savo vyriausybės galią. Vienas garsiausių Anglijos karo istorijos įvykių buvo 1588 m., kai Ispanijos Armada pralaimėjo prieš Anglijos laivyną, kuriam vadovavo seras Frencisas Drake'as. Elžbietos valdžia daug nuveikė, kad sustiprintų savo valdžią, o bendroji teisė ir administracija visoje Anglijoje taptų veiksmingesnė.

Apskritai Tiudorų laikotarpis laikomas svarbiu, sukėlusiu daugybę klausimų, į kuriuos reikėjo atsakyti kitame šimtmetyje, per Anglijos pilietinį karą. Tai buvo klausimai, kiek galių turėtų turėti monarchas ir parlamentas ir kiek vieni turėtų kontroliuoti kitus.

Karalius Henrikas VIII


Karalienė Elžbieta

Stiuartai ir pilietinis karas

Elžbieta mirė neturėdama vaikų, kurie galėtų užimti sostą po jos. Jos artimiausias vyriškos lyties protestantų giminaitis buvo Škotijos karalius Jokūbas VI iš Stiuartų giminės, todėl jis tapo Anglijos Jokūbu I, pirmuoju visos Didžiosios Britanijos salos karaliumi, nors valdė Angliją ir Škotiją kaip atskiras valstybes.

1642 m. prasidėjo Anglijos pilietinis karas, daugiausia dėl Jokūbo sūnaus Karolio I ir parlamento konfliktų. 1645 m. birželio mėn. įvykusiame Naseby mūšyje rojalistų kariuomenei pralaimėjus Parlamento Naujojo modelio armijai, buvo sunaikinta didžioji dalis karaliaus pajėgų. Karolio suėmimas ir teismo procesas baigėsi jo nukirsdinimu 1649 m. sausį prie Whitehall vartų Londone. Buvo paskelbta respublika, o 1653 m. lordu protektoriumi tapo Oliveris Kromvelis. Po jo mirties šias pareigas ėjo jo sūnus Ričardas Kromvelis, tačiau netrukus iš jų pasitraukė. 1660 m., Anglijai išgyvenus anarchijos laikotarpį, buvo sugrąžinta monarchija, o karalius Karolis II vėl grįžo į Londoną.

1665 m. Londoną užklupo maras, o 1666 m. sostinę penkias dienas degino Didysis gaisras, sunaikinęs apie 15 000 pastatų.

1689 m. olandų protestantas Vilhelmas Oranietis pakeitė katalikų karalių Jokūbą II per vadinamąją Šlovingąją revoliuciją. Tačiau Škotijoje ir Airijoje Jokūbui II ištikimi katalikai nebuvo tokie laimingi, todėl kilo daugybė kruvinų sukilimų. Šie sukilimai tęsėsi iki XVIII a. vidurio, kai 1746 m. per Kulodeno mūšį buvo nugalėtas Karolis Edvardas Stiuartas.

Pirmuoju unijos aktu Škotija, Anglija ir Velsas tapo viena šalimi. Anglijos istorija po šio 1707 m. akto yra Didžiosios Britanijos istorijos dalis.

Anglijos pilietinio karo metu (1642-1645 m.) rojalistų (raudona spalva) ir parlamentarų (žalia spalva) valdomų teritorijų žemėlapiai.