Neogotika — gotikinio atgimimo architektūra: apibrėžimas ir ypatybės

Gotikinio atgimimo architektūra - tai architektūra, kuri yra sukurta taip, kad atrodytų kaip viduramžių architektūra, tačiau iš tikrųjų yra daug naujesnė. Gotikinis architektūros stilius buvo statomas Europoje maždaug nuo 1140 iki 1550 m. Nuo XVIII a. pabaigos, XIX a. ir XX a. pradžios Europoje ir kitur buvo madinga statyti gotikinio stiliaus pastatus. Šiuo laikotarpiu architektai ir jų mecenatai galėjo rinktis iš įvairių stilių; taip pat atgimė klasicizmo ir renesanso stiliai. Kadangi viduramžių gotikos pastatai labai skyrėsi, kai kurie architektai dažnai pasirinktinai kopijavo viduramžių pastatus, o kai kurie pritaikė stilių savo laikotarpio poreikiams. "Gotikos atgimimo" stilius dažniausiai buvo naudojamas bažnyčioms, katedroms, universitetams, rotušėms ir kartais namams.

Kilmė, idėjos ir priežastys

Neogotika išaugo iš romantizmo ir istorinio susidomėjimo praeitimi — XIX a. žmonės vertino viduramžių meną kaip autentišką ir dvasinį priešingą pramonės epochos racionalumui. Architektai, menininkai ir teoretikai (pvz., A. W. N. Puginas, Johno Ruskinas ir vėlesni restauratoriai kaip Eugène Viollet-le-Duc) skatino grįžimą prie viduramžių formų. Politiniai ir religiniai motyvai taip pat turėjo reikšmės: neogotika dažnai simbolizavo tautinę tapatybę, istorinę tradiciją arba religinę atgaivą.

Pagrindinės neogotikos ypatybės

Neogotikiniai pastatai dažnai imituoja viduramžių gotikos formas, bet jas pritaiko šiuolaikiniams poreikiams. Tipiškos savybės:

  • Smailūs arkiniai profiliai (pointed arches) – durų ir langų angos, arkos vidaus patalpose.
  • Skersinės ir žvaigždinės skliautinės konstrukcijos arba jų imitacijos interjere, kartais tik dekoratyvios, o ne struktūrinės.
  • Lašo ir lanko formos langai su ryškia vitražu (stiklo montažas su spalvotu piešiniu).
  • Fasadų vertikalumas – aukšti bokštai, bokšteliai (spirelės) ir smailios angos, pabrėžiantys statinio aukštį.
  • Buttress’ai ir skrybėlaitės (kartais „skliepų atremimo“ elementai arba dekoratyvios sąvaržos), tarp kurių gali būti ir ornamentinės versijos.
  • Tracery – ornamentuoti langų grotažai ir akmeniniai raižiniai langų viršuje.
  • Rich ornamentika: koplytstulpiai, kroketai, finial’ai, gargoylės ir kiti dekoratyviniai akcentai, imituojantys viduramžių skulptūrą.
  • Medžiagų įvairovė: tradicinės medžiagos (akmuo, plytos) derinamos su naujoviškais sprendimais — geležimi, plienu ar betonu, kurie dažnai būdavo paslėpti.
  • Interjerų detalės: medinės sijos, altoriai, ornamentuoti bokšteliai, dažnai su istoriniais motyvais ir amatininkų darbais.
  • Ekletika ir adaptacija – neogotika ne visuomet yra tikslus kopijavimas: dažnai ji derina gotikinius elementus su kitais stiliais arba šiuolaikinėmis funkcijomis (pavyzdžiui, geležinkelio stotis arba parlamentas).

Skirtumai tarp neogotikos ir viduramžių gotikos

  • Neogotika dažnai buvo ideologinė ir estetinis pasirinkimas, o ne technologinė būtinybė — viduramžių architektai kūrė formas remdamiesi struktūriniais reikalavimais.
  • Technologijos: XIX a. statytojų priemonės leido naudoti metalą ir naujas konstrukcijas; neogotikiniuose pastatuose medžiagos kartais imituoja senųjų pastatų tekstūrą, bet elgiasi kitaip struktūriškai.
  • Restauravimo filosofija: kai kurie teoretikai siekė „užbaigti“ ar pagerinti viduramžių statinius (pvz., Viollet-le-Duc), todėl restauracijos kartais reflektavo XIX a. skonį, o ne autentišką istorinį sprendimą.

Regioniniai variantai ir žymūs pavyzdžiai

Neogotika turėjo daug atšakų: britiškoji „Gothic Revival“ pasižymėjo pastangomis atkurti viduramžių architektūros dvasią (A. W. N. Pugin), kontinentinė neogotika dažnai maišė istorinius elementus su ryškiu nacionaliniu braižu. Yra ir tokios pakraipos kaip High Victorian Gothic (daug spalvų, kontrastingų medžiagų) ir Collegiate Gothic (universitetų pastatų tipas JAV ir Jungtinėje Karalystėje).

Žinomi pavyzdžiai: Londono Parlamento rūmai (Palace of Westminster), St Pancras stoties ir viešbučio ansamblis, XIX a. pabaigoje baigtas Kolonijos (Kölno) katedros užbaigimas. Europoje ir už jos ribų pastatų ornamentika bei plastiškumas skyrėsi pagal nacionalines tradicijas ir technologines galimybes.

Lietuvoje neogotikos įtaka matoma vėlyvo XIX–XX a. bažnyčių, dvarų ir kai kurių visuomeninių pastatų dekoruose bei planavime: dažnai naudojamos raudonų plytų fasadų kompozicijos, smailūs bokšteliai ir vitražiniai langai, pritaikyti vietinei tradicijai ir medžiagoms.

Neogotika ir restauracija

Neogotikinės restauracijos XIX a. kartais perdarė viduramžių pastatus taip, kaip tuo metu manė juos „turinčius atrodyti“. Dėl to vėlesnėse konservavimo praktikose atsirado diskusijos apie autentiškumą ir istorinio sluoksniavimo reikšmę: šiandien saugant architektūros paveldą siekiama aiškiai atskirti originalius elementus nuo XIX a. įterptųjų atnaujinimų arba bent dokumentuoti pakeitimus.

Neogotika šiandien ir atpažinimas

Neogotika vis dar matoma miestuose ir kaimo vietovėse: restauruoti pastatai, muziejai ir universitetų kampai išlaiko jos estetiką. Norint atpažinti neogotikinį pastatą, verta atkreipti dėmesį į vertikalų akcentą, smailias arkų formas, ornamentinį langų traceriją, vitražus ir XIX a. medžiagų bei technologijų derinius. Dažnai po paviršiumi slypi šiuolaikinės konstrukcijos, o dekoratyviniai elementai perteikia istorinio stiliaus nuotaiką, o ne tik struktūrinę būtinybę.

Apibendrinant: neogotika yra tiek estetinė nostalgija, tiek architektūrinis judesys, kuris XIX a. ir XX a. pradžioje padėjo formuoti daugelį bažnyčių, visuomeninių pastatų, universitetų ir privačių rezidencijų. Ji derino praeities formas su naujomis reikmėmis ir technologijomis, todėl šiandien vertinama tiek kaip paveldas, tiek kaip istorinio mąstymo liudijimas.

Vestminsterio rūmai su Viktorijos bokštu (kairėje) ir laikrodžio bokštuZoom
Vestminsterio rūmai su Viktorijos bokštu (kairėje) ir laikrodžio bokštu

Kolegijos koplyčia, Keble koledžas, Oksfordo universitetasZoom
Kolegijos koplyčia, Keble koledžas, Oksfordo universitetas

Mančesterio muziejus, Mančesteris, AnglijaZoom
Mančesterio muziejus, Mančesteris, Anglija

Žymiausi gotikinio atgimimo pavyzdžiai

  • "Strawberry Hill" Tvikenhame, netoli Londono, buvo vienas pirmųjų gotikinio atgimimo stiliaus namų.
  • Parlamento rūmai, Londonas
  • Švento Jono Dievo katedra, Niujorkas
  • Sidnėjaus universitetas
  • San Paulo katedra, Brazilija
  • Jeilio universiteto ir Čikagos universiteto miestelis

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra gotikinio atgimimo architektūra?


A: Gotikinio atgimimo architektūra - tai architektūros stilius, kuriam būdingi pastatai, suprojektuoti taip, kad atrodytų kaip viduramžių laikų, nors pastatyti gerokai vėliau.

K: Kada ir kur prasidėjo gotikinio atgimimo architektūra?


A.: Gotikinio atgimimo architektūra pradėta kurti XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Anglijoje.

K: Kas paskatino gotikinio atgimimo architektūros pagreitį XIX a. pradžioje?


A: Rimti ir išsilavinę neogotikos stilių gerbėjai siekė atgaivinti viduramžių gotikos architektūrą, o tai paskatino gotikinio atgimimo architektūrą XIX a. pradžioje.

K: Kada Europoje buvo statomi gotikinio stiliaus pastatai?


A: Gotikos stiliaus pastatai Europoje buvo statomi maždaug nuo 1140 m. iki 1550 m.

K: Kokie kiti architektūros stiliai buvo populiarūs tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo madinga gotikos atgimimo architektūra?


A: Tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo madinga gotikos atgimimo architektūra, atgimė klasicizmo ir renesanso stiliai.

K: Kokie pastatai dažniausiai buvo statomi gotikinio atgimimo stiliumi?


A: Gotikinio atgimimo stiliumi dažniausiai buvo statomos bažnyčios, katedros, universitetai, rotušės, kartais namai.

K: Kokie yra kai kurie bendri gotikinio atgimimo pastatų bruožai?


A: Gotikinio atgimimo pastatai dažnai turi bruožų, panašių į tikrus gotikinius pastatus, pavyzdžiui, smailėjančias arkas, briaunuotus skliautus, kontraforsus ir ornamentinius ornamentus.

AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3