Veidrodžių salė Versalio rūmuose (prancūziškai Grande Galerie arba Galerie des Glaces) – viena žymiausių baroko epochos reprezentacinių erdvių Europoje. Ji pastatyta ant kadaise Le Vau suprojektuotos terasos ir yra svarbiausias karališkųjų rūmų reprezentacijos elementas, skirtas prabangai, ceremonijoms ir viešajai demonstracijai. Salė suprojektuota ir pastatyta 1678–1684 m. Jules Hardouin-Mansart ir Charles Le Brun vadovaujant statyboms ir puošybai; salę apdengė marmuras, daugiau dekoratyvinių elementų sukūrė to meto pirmaujančios dirbtuvės.
Architektūra ir matmenys
Veidrodžių salė yra ilga reprezentacinė galerija: apie 73 m ilgio, 10,5 m pločio ir apie 12,3 m aukščio. Sienose išilgai langų pusės įrengtos nišos su veidrodžiais – jų panaudojimas turėjo tiek estetinę, tiek politinę reikšmę: veidrodžiai daugintų šviesą ir vizualiai praplėstų erdvę, taip pabrėžiant Prancūzijos karaliaus klestėjimą ir techninį pranašumą (veidrodžiai anuomet buvo brangus importuotas gaminys).
Interjeras ir puošyba
Svarbiausi puošybos motyvai atspindi Liudviko XIV valdymo glorifikaciją. Kapiteliuose, vadinamuosiuose „prancūziškojo orderio“ elementuose, vaizduojami gaidelis, Apolonas ir fleur-de-lys – karaliaus simboliai. Sienas ir karnizus puošia paauksuoti bronziniai trofėjai, kuriuos kūrė Coysevox, Tubi, Le Gros, Clérion ir Flamen. Nišose įkomponuoti skulptūriniai atvaizdai bei reljefai, tarp jų – Bakcho, Uranijos, Modestos, Veneros Modestos ir antikvarinių daiktų atvaizdai iš karaliaus Liudviko XIV rinkinių.
Lubos yra dekoruotos monumentaliais Charles Le Brun tapybos darbais, kuriuose naratyvai skirti karinės pergalės, administracinių reformų ir Liudviko XIV pasiekimų temoms. Vienuose siužetuose vaizduojamas karas su Olandija (1672–1678 m.), kitur – medalionuose ir trompe l'œil technika perteiktos 1667–1668 m. Devoliucijos karo scenos bei pirmųjų valdžios reformų paminėjimas. Du iš keturių alebastro stalų kilę iš hercogo d'Antino rinkinių; vazos ir biustai – iš karališkųjų kolekcijų.
Veidrodžių reikšmė ir istoriniai įvykiai
XVII a. salė atliko svarbią ceremonijų funkciją: Liudvikas XIV eidavo ja iš savo asmeninių apartamentų į koplyčią, o dvariškiai susirinkdavo stebėti karališkosios procesijos. Salė tapo scenomis tiek privačioms, tiek valstybinių renginių scenoms. 1745 m. čia vyko žinomas "Kukmedžio pokylis", kuriame Liudvikas XV susipažino su madam de Pompadur, įtakinga jo favoritė.
Per amžius Veidrodžių salė buvo ir politinių įvykių liudininkė: XIX a. 1871 m. sausio 18 d. joje Bismarkas bei Prūsijos ir Vokietijos atstovai paskelbė Vilhelmą I Vokietijos imperatoriumi; po Pirmojo pasaulinio karo salė tapo istorinio sprendimo simboliu – 1919 m. birželio 28 d. čia buvo pasirašyta Versalio sutartis, sudariusi oficialią Pirmojo pasaulinio karo pabaigą (dėl sutarties pasirašymo Versalio salė įgavo ir diplomatinį simbolių statusą; Prancūzijos ministro pirmininko Klemenso (Clemenceau) pasirinkimas pasirašyti sutartį būtent čia pabrėžė ceremonijos reikšmę).
Atkūrimas, apsauga ir dabartis
Salė keitėsi ir buvo restauruojama per kelis šimtmečius. 1770 m. pagaminti šviestuvai ir kandeliabrai buvo rekonstruoti 1980 m. pagal archyvuose saugomus originalus ir dokumentus. Dėl intensyvios eksploatacijos ir didelio lankytojų srauto pastoviai atliekami restauravimo darbai, siekiant išsaugoti tapybą, skulptūras, veidrodžius ir bronzinius apdailos elementus. Versalio rūmų kompleksas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o Veidrodžių salė iki šiol naudojama valstybinėms progoms, pavyzdžiui, oficialiems svečių priėmimams bei kultūriniams renginiams.
Šiandien Veidrodžių salė yra viena lankomiausių Versalio objektų – ji ne tik reprezentuoja absoliutinės monarchijos pompą, bet ir primena apie Europoje vykusius politinius lūžius bei meninės dailės ir amatininkų meistriškumą XVII–XVIII a.
