Mišios muzikoje: apibrėžimas, istorija ir garsiausi kūriniai
Sužinokite apie mišias muzikoje: apibrėžimą, istoriją ir garsiausius kūrinius — nuo Renesanso polifonijos iki koncertinių meistriškumų ir didžiųjų kompozitorių.
Muzikoje terminas "mišios" reiškia muzikinį Bažnyčios mišios teksto įgarsinimą — tokį kūrinį dažnai atlieka choras, kartais kartu su solistais ir orkestru. Šį pavadinimą naudoja Romos katalikų, anglikonų ir liuteronų tradicijos. Mišios gali būti skirtos liturginiam atlikimui arba sukomponuotos kaip koncertiniai kūriniai. Pagrindinis skirstymas yra tarp ordinarinių dalių (tekstai, kurie išlieka pastovūs visus metus) ir proprijų (liturginės dalys, kurios keičiasi pagal Bažnyčios kalendorių). Istoriškai mišios dažniausiai buvo giedamos lotyniškai arba graikiškai; vėliau kompozitoriai sukūrė mišias ir gimtosiomis kalbomis. Pavyzdžiai mišinių ar mišies artimų kūrinių ne lotynų kalba: Franzo Šuberto "Deutsche Messe" arba Johaneso Bramso "Vokiškasis requiem".
Ordinariniai (ordinarijai) — tai mišių tekstai, kuriems tradiciškai kuriama atskira muzika ir kurie lieka pastovūs: Kyrie (Viešpatie, pasigailėk...), Gloria (Garbė Dievui...), Credo (Tikiu Dievą...), Sanctus (Šventas, šventas, šventas...) ir Agnus Dei (O Dievo Avinėli...). Šios penkios dalys dažniausiai sudaro mišių muzikos branduolį.
Proprijos — tai dalys, kurios keičiasi pagal metų laiką ar konkrečią šventę. Dažniausiai proprijų sąrašą sudaro introitus (įžanginė giesmė), gradualas, aleliuja (arba traktas gavėnios metu), ofertorijus (aukos giesmė) ir komunija. Be to, yra specialūs tekstai, skirti tam tikroms šventėms ar liturginėms progoms.
Renesanso laikotarpiu kompozitoriai plačiai vartojo polifoniją, įgarsindami ordinarinių dalių tekstus. Tokia muzika dažnai buvo polifoninė: skirtingos choro partijos — sopranas, altas, tenoras ir bosas) — turėjo savas melodines linijas, kurios tarpusavyje sąveikavo. Tuo pat metu proprijų tekstai galėjo būti atliekami pagal plainchantą (gregorišką giesmę) arba integruojami į polifoninę tekstūrą. Žymūs renesanso meistrai, pvz., Palestrina ar Josquin des Prez, lėmė šios tradicijos raidą.
Per Baroko, klasicizmo ir romantizmo epochas mišių žanras irgi keitėsi: atsirado instrumentuotų, dramatiškų mišinių, platiems orkestrams pritaikytų variantų, taip pat trumpos, liturgijai skirtos formos. Atsirado tokie terminai kaip missa brevis (trumpesnė mišis), missa solemnis (iškili, didelė mišis) ir rekviemas (Requiem, mišių už mirusiuosius) — pastarieji kartais tapdavo itin didingais, koncertiniams atlikimams pritaikytais kūriniais.
Atlikimo praktika priklauso nuo laikmečio ir paskirties: renesanso kūriniai dažnai buvo a cappella, baroke ir klasikiniame periode plėtėsi solistų, vargonų ir orkestrinių partijų panaudojimas, o romantizmo ir vėlesnėse laikotarpiais mišios tapo simfoniniais spektakliais. Po Antrojo Vatikano Susirinkimo (1962–1965) daugelyje bažnyčių oficialiai leista vartoti gimtąją kalbą mišiose, todėl atsirado ir daug vernakulinių mišių kūrinių.
Per pastaruosius du šimtmečius daugelis kompozitorių parašė mišias, kurios nebuvo skirtos tik bažnytinėms pamaldoms, bet ir koncertiniam gyvenimui — kai kurios jų yra labai ilgos ir užpildo visą koncerto programą. Vienos žymiausių ir dažnai atliekamų mišių bei mišios tipo kūrinių yra Bacho, Mocarto, Bethoveno, Šuberto, Berliozo, Dvořako, Verdžio, Bruknerio, Faurė ir Vohano Viljamso mišios. Reikėtų pažymėti, kad kai kurie iš šių kūrinių yra rekviemai (mišių už mirusiuosius) arba laisvai inspiruotos religinės kompozicijos; pavyzdžiui, Johaneso Bramso "Vokiškasis requiem" yra solidus vokalinis religinis ciklas vokiečių kalba, bet ne tradicinė liturginė mišių seka.
Jei norite pradėti pažintį su mišios žanru, prasminga palyginti skirtingų epochų pavyzdžius: nuo gregoriškos giesmės ir renesanso polifonijos iki baroko, klasicizmo ir romantizmo mišinių bei šiuolaikinių koncertinių interpretacijų. Klausymasis gyvų koncertų ar aukštos kokybės įrašų padės suprasti, kaip skiriasi instrumentacija, choro ir solistų vaidmenys bei mišių emocinė ir liturginė funkcija.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra masė muzikoje?
A: Mišios - tai choro giedamas muzikos kūrinys, naudojamas Romos katalikų, anglikonų ir liuteronų bažnyčiose.
K: Kokios yra dvi masės rūšys?
Atsakymas: Yra dviejų tipų Mišios: paprastosios Mišios, kurios nesusijusios su bažnytiniu kalendoriumi ir per metus naudoja tas pačias giesmes (ir žodžius), ir paprastosios Mišios, kurių dalys per metus skiriasi.
Klausimas: Kokia kalba iš pradžių buvo giedamos mišios?
A: Mišios iš pradžių buvo giedamos lotyniškai arba graikiškai.
K: Kokie yra Mišių ne anglų kalba pavyzdžiai?
A: Mišių ne anglų kalba pavyzdžiai: Franzo Schuberto "Deutsche Messe" ir Johanneso Brahmso "Vokiškas requiem".
Klausimas: Kas yra Mišių ordinaras?
A: Įprastinę Mišių dalį sudaro Kyrie (Viešpatie, pasigailėk mūsų...), Gloria (Garbė Tau...), Credo (Tikiu Dievą Tėvą...), Sanctus (Šventas, šventas, šventas...) ir Agnus Dei (O Dievo Avinėli...).
K. Kaip buvo kuriama masinė muzika Renesanso epochoje?
A: Renesanso laikais bažnyčių kompozitoriai paprastosios giesmės žodžius komponavo polifoninei muzikai - įvairios dalys vienodai dalijosi melodija, o paprastosios giesmės žodžiai buvo giedami paprastąja muzika.
Klausimas: Kas yra garsūs kompozitoriai, parašę koncertines pjeses Mišioms?
A: Mišioms koncertinius kūrinius parašė garsūs kompozitoriai: Bachas, Mocartas, Bethovenas, Šubertas, Berliozas, Dvořakas, Verdis, Brukneris, Faurė ir Vohanas Viljamsas.
Ieškoti