Alegorija: reikšmė, simbolika ir literatūriniai pavyzdžiai
Alegorija: reikšmė, simbolika ir literatūriniai pavyzdžiai — atraskite paslėptas prasmes, simbolių aiškinimą ir žymiausias alegorines kūrinių interpretacijas.
Alegorija - tai terminas, reiškiantis kalbos figūrą. Tai pasakojimas ar paveikslas, turintis paslėptą prasmę. Alegorijų veikėjai yra simboliai, kurie reiškia tam tikras idėjas. Pasakojimas turi ne tik tiesioginę, bet ir perkeltinę prasmę.
Alegorija yra retorikos pavyzdys, tačiau alegorija nebūtinai turi būti pasakojimas kalba. Tai gali būti kažkas, į ką galima pažvelgti, pavyzdžiui, paveikslas ar skulptūra.
Alegorija yra tarsi ilga metafora. Žmonės turi pasitelkti vaizduotę, kad suprastų, ką ji nori pasakyti. Pasaka arba palyginimas - tai trumpa alegorija su viena pagrindine mintimi (moralu).
Kartais žmonės sako, kad istorijos turi prasmę, kurios autorius iš tikrųjų nesiekė. Pavyzdžiui, daugelis žmonių teigia, kad "Žiedų valdovas" buvo pasaulinių karų alegorija, tačiau iš tikrųjų jis buvo parašytas gerokai prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, o J. R. R. R. Tolkienas sakė, kad tai nebuvo alegorija. Taip žmonės kartais pakeičia autoriaus idėjas. Kartais jie tai daro dėl savo politinių priežasčių.
Kas sudaro alegoriją?
Alegoriją sudaro keli pagrindiniai elementai:
- Simboliniai veikėjai ir objektai – kiekvienas personažas arba daiktas reprezentuoja arba atspindi tam tikrą idėją, dorybę, nuodėmę ar socialinį reiškinį.
- Siūlas su dviem prasmėmis – pasakojimas veikia tiek tiesioginiu, įvykių lygmeniu, tiek perkeltine, idėjine prasme.
- Nuoseklumas – simboliai turi būti naudojami nuosekliai, kad skaitytojas galėtų sudėlioti paraleles tarp fabulos ir jos reikšmių.
Alegorijos funkcijos ir paskirtys
Alegorijos gali tarnauti įvairiems tikslams:
- Etinis-moralinis – perteikti moralines pamokas ir elgesio normas (pvz., pasakos ir fabelės).
- Politinė kritika – užmaskuoti kritiką prieš valdžią ar visuomenės struktūras, kad prasmės nebūtų tiesiogiai akivaizdžios cenzūrai ar persekiojimui.
- Religinė ir pedagoginė – naudoti simbolius ir pasakojimus, kad sudėtingos doktrinos būtų prieinamos plačiai auditorijai.
- Estetinė – kurti daugiasluoksnį meno kūrinį, kuriame prasmės atsiskleidžia palaipsniui ir skatina interpretaciją.
Literatūriniai ir dailės pavyzdžiai
Alegorija pasireiškia skirtinguose žanruose. Literatūroje gerai žinomi pavyzdžiai yra:
- Džono Bunjano "Piligrimo kelionė" – religinė alegorija apie žmogaus dvasinę kelionę.
- George’o Orwello "Gyvulių ūkis" – politinė alegorija, kuri kritikuoja totalitarinius režimus ir konkrečiai – sovietinės Rusijos iškrypimus.
- Viduramžių moralitetai, pavyzdžiui, "Everyman" – mokomieji kūriniai su aiškia moraline paskirtimi.
Vaizduojamojoje dailėje dažnai sutinkamos personifikacijos: Teisingumas, Mirtis, Fortuna ir kt. Skulptūra ar paveikslas gali tapti alegorija, kai figūros ir atributai perteikia abstrakčias idėjas.
Alegorija ir metafora – kuo skiriasi?
Nors alegorija vadinama „ilga metafora“, yra svarbių skirtumų:
- Mastelis: metafora paprastai yra trumpa kalbinė figūra (sakinio ar frazės lygmenyje), o alegorija vystoma per visą pasakojimą ar vaizdą.
- Skaitytojo indėlis: metafora gali būti akivaizdi, o alegorija reikalauja daugiau interpretacijos ir konteksto supratimo.
- Struktūra: alegorija dažnai sukuria paralelinę naratyvinę struktūrą, kuriai galima pritaikyti koduotą „žodyną“ (kas reiškia ką).
Kaip interpretuoti alegoriją?
Keletas praktinių patarimų skaitytojui ar žiūrovui:
- Atkreipkite dėmesį į pasikartojančius simbolius ir veikėjų charakteristikas.
- Pabandykite sudaryti sąsajas tarp figūrų/įvykių ir platesnių idėjų (politinių, religinių, moralinių).
- Apsvarstykite istorinį kontekstą ir autoriaus gyvenimo aplinkybes – tai padeda suprasti galimas nuorodas.
- Skirkite skirtumą tarp autoriaus ketinimų ir skaitytojo interpretacijos: kartais interpretacijos prideda naujų prasmių, kurios autoriui nebuvo numatytos.
Problemos ir piktnaudžiavimas
Alegorijos interpretavimas gali būti ginčytinas – kaip minėta pirmiau, žmonės kartais įdeda savo politines ar ideologines prielaidas ir taip primeta autoriui ne tuo metu turėtų mintis. Pavyzdžiuose, kur autoriumi laikomi simboliai, būtina atskirti istorinius faktus (pvz., kada kūrinys parašytas) ir paties autoriaus pareiškimus apie kūrinio prasmę: kai J. R. R. R. Tolkienas teigė, kad "Žiedų valdovas" nėra alegorija, jis aiškiai nurodė savo poziciją prieš tokią interpretaciją.
Alegorija išlieka galinga literatūros ir meno priemone, leidžiančia perteikti sudėtingas idėjas vaizdingai, daugiasluoksniškai ir dažnai subtiliai – tad mokėjimas ją skaityti praturtina tiek kultūrinį, tiek kritinį suvokimą.
Ouroboros - gyvatė, ryjanti savo uodegą - yra atsinaujinimo ir amžino egzistavimo simbolis. Tai Theodoros Pelecanos piešinys 1478 m. dingusio alcheminio traktato kopijoje.
Pavyzdžiai
Alegorija buvo mėgstama forma beveik visų tautų literatūroje. Ji dažnai naudojama kaip būdas kritikuoti dalykus ar žmones, kai to neįmanoma padaryti tiesiogiai.
Klasikinėje literatūroje Platonas ir Ovidijus rašė alegorijas. Dantė Alighieri "Dieviškojoje komedijoje" rašė alegorijas. Viduramžiais "Everyman" buvo moralės pjesė. Džono Bunjano (John Bunyan) kūrinyje "Piligrimo pažanga" pasakojama apie žmogų, bandantį gyventi krikščioniškai. Džonatanas Sviftas parašė Guliverio keliones, kuriose pasakojama apie keistus (išgalvotų) tolimų šalių papročius, tačiau iš tikrųjų jis kritikavo savo šalies, Jungtinės Karalystės, dalykus. Džordžo Orvelo (George Orwell) "Gyvulių ūkis" - dar vienas alegorijos pavyzdys, šį kartą apie Sovietų Sąjungą Josifo Stalino laikais ir Rusijos revoliuciją. Kai kuriuos veikėjus galima tiesiogiai susieti su to meto veikėjais.
Dainose taip pat gali būti alegorijų. "Waist Deep In The Big Muddy" pasakoja apie XIX a. amerikiečių kareivius, kuriems vadas įsakė žygiuoti į Misisipės upę, kurios jie niekada negalėjo įveikti pėsčiomis. Iš tikrųjų joje pasakojama apie kareivius, kurie XX a. septintajame dešimtmetyje kariavo Vietnamo kare ir iš kurių buvo tikimasi, kad jie vykdys baltųjų nurodymus.
Alegorijos tebėra populiarios ir šiandien. Paveikslai, filmai ir pjesės gali būti alegorijos. Viljamo Goldingo romane "Musių valdovas" taip pat yra alegorijų. Žvaigždžių kelias (Star Trek) naudojo daug alegorijų, norėdamas pažvelgti į socialines sąlygas ir moralines vertybes dabartyje, nors pasakojo istorijas, paremtas ateitimi. Svetimos rasės dažnai buvo Žemės rasių ir šalių atspindys.
Alegoriniai meno kūriniai - Sandro Botticelli "Pavasario alegorija" ("La Primavera") ir Jano Vermeerio "Tapybos alegorija".
Susiję puslapiai
- Tropas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra alegorija?
A: Alegorija - tai pasakojimas ar paveikslas su paslėpta prasme, kurio veikėjai yra simboliai, simbolizuojantys tam tikras idėjas.
Klausimas: Ar alegorija turi būti pasakojimas kalba?
Atsakymas: Ne, alegorija gali būti kažkas, į ką galima žiūrėti, pavyzdžiui, paveikslas ar skulptūra.
K: Kuo alegorija panaši į ilgą metaforą?
A: Alegorija yra panaši į ilgą metaforą, nes joje simboliais išreiškiamos idėjos, kurių tiesioginė prasmė yra platesnė.
K: Kas yra pasaka arba palyginimas?
A: Pasaka arba palyginimas - tai trumpa alegorija su viena pagrindine idėja, paprastai moraline pamoka.
K: Ar pasakos gali turėti prasmę, kurios autorius nesiekė?
A: Taip, kartais žmonės interpretuoja pasakojimus taip, kaip autorius nesiekė, ir jie gali pakeisti autoriaus idėjas.
K: Koks yra knygos, kuri buvo interpretuojama kaip pasaulinių karų alegorija, pavyzdys?
A: Knyga "Žiedų valdovas" buvo siūloma laikyti pasaulinių karų alegorija, tačiau autorius J. R. R. R. Tolkienas neigė, kad tai alegorija.
Klausimas: Kodėl kai kurie žmonės, interpretuodami istoriją, keičia autoriaus idėjas?
A: Kai kurie žmonės gali pakeisti autoriaus idėjas dėl savo politinių priežasčių.
Ieškoti