Pasaka — apibrėžimas, savybės, veikėjai ir žymiausios pasakos

Pasaka: apibrėžimas, savybės, tipiški veikėjai ir žymiausios pasakos — pamokos, moralai ir garsiausi siužetai nuo Ezopo iki klasikų.

Pasaka – tai pasakojimo rūšis, kuri perteikia tam tikrą gyvenimišką situaciją, idėją arba turi aiškią moralinę prasmę. Dažnai pasaka skirta pamokyti, parodyti, kaip elgtis ar ko vengti, nors ji taip pat gali būti skirta vien tik pramogai. Pasakos paprastai pradedamos „į vidurį“ (in medias res) — peršokama į svarbiausią įvykį be ilgų veikėjų pristatymų. Veikėjai gali būti gyvūnai, augalai ir legendinės būtybės. Kai pasakose pasitelkiami gyvūnai, jie dažnai mąsto ir kalba kaip žmonės, nors kartais išlaiko gyvūnams būdingą elgesį. Pavyzdžiui, pasakoje molinis puodas gali „pasakyti“, kad bijo būti sudaužytas, arba varna imituoti žmogaus savybes siekiant išryškinti pamoką.

Paprastai pasakos istorijos yra santūrios ir aiškios — skaitytojui ar klausytojui nereikia žinoti visų veikėjų gyvenimo detalių, užtenka vienos aiškios savybės ar motyvo. Dėl to pasakose dažnai naudojami tipiški, lengvai atpažįstami veikėjai: jie išlaiko pastovias savybes ir tampa simboliais. Pavyzdžiui:

• Liūtas yra kilnus
• Gaidys giriasi
• Didžiuojasi povas
• Lapė yra gudri
• Vilkas yra nuožmus
• Žirgas yra drąsus
• Asilas yra darbštus

Savybės

• Trumpa, aiški siužetinė linija — įvykiai seka paprastai ir priežastinai.
• Tipizuoti, archetipiniai veikėjai ir simbolinė kalba — veikėjų savybės aiškios ir pastovios.
• Antropomorfizmas — gyvūnai, augalai ar daiktai gali kalbėti ir elgtis kaip žmonės.
• Formulinės frazės ir pasikartojimai (pvz., kartojamų veiksmų serijos, skaičius 3), kurie padeda klausyti ir įsiminti.
• Aiški moralinė žinia arba atvira pamoka; kartais moralas pateikiamas kaip išvada.
• Magija ir stebuklingi elementai (ypač tautosakos tipo pasakose) arba realistinis, gyvenimiškas tonas (ypač fabulos atveju).

Veikėjai

Veikėjų įvairovė plati: nuo paprastų žmonių iki karalienių, raganių, milžinų, vilkų ir kalbančių gyvūnų. Tipinės grupės – gyvūnai, augalai ir legendinės būtybės. Gyvūnų figūros dažnai atlieka moralinius ar charakterinius vaidmenis: lapė — gudrumo simbolis, vilkas — grėsmės ar barbarizmo figūra, avinukas ar avis — nekaltumo, vaikystės atspindys ir pan. Dažnai veikėjai yra tipiški ir nekeičia savo esminių bruožų nuo istorijos pradžios iki pabaigos.

Struktūra ir stilius

Pasakos paprastai remiasi greita įvykių eiga, aiškiais konfliktų keliais ir greitu sprendimu. Dažnai naudojami pasikartojimai (trys bandymai, trys broliai) bei formulės („Kartą gyveno…“, „Ir jie gyveno ilgai ir laimingai“). Tokia struktūra padeda klausytojui sekti siužetą ir suvokti moralę. Fabulos atveju dažnai pabrėžiama priežastis ir pasekmė — vienas konkretus veiksmas veda prie aiškios išvados.

Funkcijos

• Mokomoji (didaktinė) — perteikti vertybes, aiškinti elgesio pasekmes.
• Socialinė — perduoti bendruomenės normas, taisykles ir pasaulėžiūrą.
• Kultūrinė atmintis — saugoti tradicijas bei legendas.
• Pramoginė — žadinti vaizduotę ir suteikti malonumą klausytojui ar skaitytojui.
• Retkarčiais kritikavimo ar satyros vaidmuo — pasitelkiant alegoriją kritikuojama tikrovė.

Žymiausios pasakos ir pavyzdžiai

Vienas garsiausių pasakų rinkinių priskiriamas Ezopui (VI a. pr. m. e.). Daug Aeso (Ezopo) fabelių tapo tokiais atpažįstamais, kad jų istorijos virto patarlėmis ar posakiais anglų ir kitomis kalbomis.

Pavyzdžiui:

• Jei kas nors sako "rūgščios vynuogės!", jis turi omenyje "Lapę ir vynuoges". Ši pasaka pasakoja apie lapę, kuri pamatė gražią vynuogių kekę, kabančią ant vynmedžio. Ji norėjo jas suvalgyti, bet jos buvo aukštai. Ji bandė ir bandė iššokti pakankamai aukštai, kad galėtų jas nuplėšti žemyn. Kai jai nebepavyko daugiau šokinėti, ji nuėjo šalin sakydama: "Galiu lažintis, kad tos vynuogės buvo rūgščios!"

Taigi, jei žmogus mato gražų daiktą, kurio nori, bet negali turėti, kartais jis sako: "Aš vis tiek jo nenoriu! Galiu lažintis, kad jis tikrai nėra geras!" Toks mąstymas vadinamas "rūgščiomis vynuogėmis".

Kitas gerai žinomas angliškas posakis - "Crying wolf". Šis posakis kilęs iš knygos "Berniukas, kuris verkė kaip vilkas". Šioje pasakoje pasakojama apie berniuką, kuris buvo pasiųstas prižiūrėti avių. Berniukas, prižiūrėdamas avis, pasijuto vienišas, todėl ėmė šaukti: "Wolf! Vilkas!" Žmonės pribėgo. Kitą dieną jis tai pakartojo ir jie labai supyko. Trečią dieną berniukas pamatė vilką. Jis sušuko: "Vilkas! Vilkas!", bet niekas neatėjo ir vilkas jį suėdė. Iš čia kilęs perspėjimas — meluoti ar piktnaudžiauti pagalba kviesdami gali sukelti rimtų pasekmių, nes tikrovėje žmonės nebesureaguoja į tikrus įspėjimus.

Pasakos šiandien

Pasakos ir jų variantai gyvuoja iki šiol: adaptuojamos knygose, filmuose, animacijoje ir sceniniuose pastatymuose. Jos formuoja vaikų pasaulėžiūrą ir vis dar atlieka švietėjišką bei kultūrinę funkciją. Nors pasakų formos ir temos kinta, jų pagrindinės savybės — aiški pamoka, simboliški veikėjai ir įsimintina stilistika — išlieka nepakitusios.

Santraukoje: pasaka — universalus žanras, kuris per paprastą ir vaizdingą pasakojimą perteikia svarbias socialines bei moralines žinias, tuo pačiu suteikdamas skaitytojams malonumą ir vaizduotės maitinimą.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra pasaka?

K: Kas yra pasakos veikėjai?

K: Kas parašė keletą garsių pasakų?

K: Ką reiškia "rūgščios vynuogės"?

Klausimas: Ką reiškia "raudoti vilką"?

Paieška pagal raidę