Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift, 1667 m. lapkričio 30 d. - 1745 m. spalio 19 d.) - anglų-irisų satyrikas, eseistas, politinių pamfletų autorius (iš pradžių priklausė vigams, paskui toriams), poetas ir dvasininkas. Jis tapo Dublino Švento Patriko katedros dekanu.

Jis prisimenamas dėl savo parašytų knygų ir eilėraščių, tokių kaip: Jis parašė: "Guliverio kelionės", "Kuklus pasiūlymas", "Dienoraštis Stellai", "Draperio laiškai", "Knygų mūšis", "Argumentas prieš krikščionybės panaikinimą" ir "Pasaka apie kubilą". Sviftas yra bene žinomiausias anglų kalbos satyrikas. Mažiau žinomas dėl savo poezijos.

Iš pradžių Sviftas visus savo kūrinius skelbė slapyvardžiais, pavyzdžiui, Lemuelis Guliveris, Izaokas Bikerstafas, M. B. Drapjeras, arba anonimiškai. Jis žinomas kaip dviejų satyros stilių meistras: Horacijaus ir Juvenalio stilių.

Džonatanas Sviftas gimė Dublino mieste, kilęs iš angliškos kilmės šeimos. Mokėsi Kilkenny akademijoje, vėliau studijavo Trinity College Dublin, kur įgijo platų klasikinės ir humanistinės išsilavinimo pagrindą. Jaunystėje jis išvyko į Angliją ir tapo artimu politiniu bei literatūriniu rateliu — ypač svarbus buvo jo ryšys su diplomatu ir eseistu Siru Williamu Temple'u, pas kurį Sviftas dirbo sekretoriumi ir kuriam suteikė daug įžvalgų apie britų politiką bei dvarų gyvenimą.

Bažnytinė ir politinė karjera

Sviftas buvo įšventintas Anglijos (Church of Ireland) dvasininku ir, nors ilgą laiką gyveno tarp Didžiosios Britanijos ir Airijos, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Dublino aplinkoje. 1713 m. jis tapo Šv. Patriko katedros dekanu — pareigą ėjo iki gyvenimo pabaigos. Politikoje Sviftas nebuvo nuosekliai lojalus vienai partijai: priešingai populiariems spėjimams, jis kritiškai vertino ir vigų, ir torių veiksmus, naudodamas satyrą kaip galingą instrumentą politinei kritikai.

Svarbiausi kūriniai ir jų reikšmė

  • "Guliverio kelionės" (1726) — satyrinis kelionių pasakojimas, kuris per fantastinius siužetus atskleidžia žmonių kvailumą, politines absurdas ir moralines ydas. Tai viena žinomiausių anglų satyros knygų.
  • "Kuklus pasiūlymas" (A Modest Proposal) (1729) — aštrus pamfletas, kuriame ironizuojant siūlomas sprendimas kovoti su badu Airijoje atskleidžia britų požiūrį į airių vargą bei socialinį abejingumą.
  • "Draperio laiškai" (Drapier's Letters) — politiniai pamfletai, kuriais Sviftas priešinosi anglų pinigų leidybai Airijoje (Wood'o "halfpence") ir skatino tautinę bei pilietinę sąmonę.
  • "Knygų mūšis", "Dienoraštis Stellai" bei kiti eseistiniai, satyriniai ir poetiniai kūriniai, kurie atskleidžia jo stilių, intelektą ir dažnai dviprasmišką, kartais melancholišką požiūrį į žmoniją.

Stilius, pseudonimai ir asmeninis gyvenimas

Sviftas pradžioje daug kūrinių skelbė anonimiškai arba pasinaudodamas slapyvardžiais — tarp žinomiausių: Lemuelis Guliveris, Izaokas Bikerstafas (Isaac Bickerstaff) ir M. B. Drapjeras. Slapyvardžiai jam leido išsaugoti distanciją ir kurti personažus, per kuriuos gvildeno politines, religines ir moralines problemas. Literatūrinėje praktikoje jis buvo dviejų satyros krypčių — Horacijaus (lengvesnė, ironizuojanti, auklėjamoji) ir Juvenalio (kirštesnė, griežtesnė, kaltinamoji) — meistras, dažnai derinęs abu tonuose savo kūriniuose.

Asmeniniame gyvenime Sviftą ilgai lydėjo dvi svarbios moterys: Esther Johnson (kurią jis vadino Stella) ir Esther Vanhomrigh (vadinta Vanessa). Jo santykiai su Stella ypač daug spėlionių sukėlė literatūrologijoje — jų ryšys buvo artimas ir intymus, bet ar jie buvo santuokoje, lieka neaišku. Sviftas dažnai rodė šaltą, ironizuojantį, kartais cinizmą pritemptus požiūrius į žmones, tačiau jo laiškai ir bičiulystės ryšiai atskleidžia ir jautresnę pusę.

Paveldas ir pabaiga

Gyvenimo pabaigoje Sviftas kentėjo nuo sveikatos sutrikimų ir protinės būklės pablogėjimo; paskutiniaisiais metais jis prarado gebėjimą aktyviai rašyti ir 1745 m. buvo palaidotas Dublino Šv. Patriko katedroje. Jo knygos ir pamfletai paliko gilų pėdsaką anglų literatūroje — Sviftas veikiausiai yra vienas įtakingiausių satyrikų, kurio darbai iki šiol studijuojami dėl jų literatūrinės meistrystės, moralinių dilemų ir politinės įžvalgumo. Jo satyra įkvepia diskusijas apie etiką, valdžią ir žmogaus prigimtį, o daug jo posakių ir garbstymų tapo nuolatine literatūros ir kultūros repertuaro dalimi.

Šiandien Sviftas vertinamas ne tik kaip aštrus satyrikas, bet ir kaip rašytojas, kurio įtaka apima žurnalistiką, pamfletistiką bei modernią moralinę ir politinę kritiką.