Esė: apibrėžimas, formos, pavyzdžiai ir rašymo patarimai

Esė: supraskite apibrėžimą, formas, įkvepiančius pavyzdžius ir aiškius rašymo patarimus — praktinis vadovas geresnei esė kūrybai. Sužinokite dabar.

Esė yra rašytinis tekstas, kuriame paprastai išsakoma autoriaus asmeninė nuomonė, pamąstymai ar analizė tam tikra tema. Esė apibrėžimas yra miglotas: ji gali būti tiek trumpa ir lakoniška, tiek plati ir išsami. Straipsniai ir apsakymai kartais primena esė; ribos tarp žanrų gali būti neryškios. Beveik visos šiuolaikinės esė parašytos proza, tačiau esė vadinami ir eiliuoti kūriniai — pavyzdžiui, Aleksandro Pope'o "Esė apie kritiką" ir "Esė apie žmogų". Žmonės, rašantys esė, vadinami eseistais.

Formos ir pavyzdžiai

Esė gali turėti labai įvairias formas ir tikslus. Dažniausiai išskiriamos kelios pagrindinės rūšys:

• Argumentacinė — pateikiama aiški tezė ir argumentai ją palaikyti; dažnai aptariami ir priešingi požiūriai.
• Analitinė / mokslinė — nagrinėjami faktai, idėjos ar literatūriniai kūriniai, dažnai remiantis šaltiniais.
• Refleksinė — autoriaus asmeniniai pamąstymai, atsiminimai ar filosofinės išvados.
• Aprašomoji / vaizduojamoji — daugiau dėmesio skiriama vaizdams, detalėms ir atmosferai nei griežtam argumentavimui.
• Publicistinė — orientuota į platesnę auditoriją, siekiama įtakoti visuomeninę nuomonę ar informuoti.

Istoriškai esė rašė tokie autoriai kaip Michel de Montaigne, o vėliau — Francis Bacon, John Locke ir kiti. Kai kurios esė gali būti labai ilgos: pavyzdžiui, Johno Locke'o "Esė apie žmogaus supratimą" ir Thomo Malthuso "Esė apie gyventojų skaičiaus principą" yra platesnio masto darbai, kurie primena knygas.

Struktūra ir ilgis

Dauguma esė yra trumpi — kelių šimtų ar tūkstančių žodžių apimtis — tačiau taip nebūtinai turi būti. Esė struktūra paprastai apima:

• Įžangą (introdukciją): suformuluojama tema ir pagrindinė tezė.
• Pagrindines dalis: pateikiami argumentai, pavyzdžiai, analizė ar refleksijos. Šioje dalyje gali būti aptariami ir prieštaravimai.
• Išvadas: santrauka ir galutinė pozicija arba atvira kvietimas mąstyti toliau.

Esė gali būti ir fragmentiška, ir nuosekli — svarbiausia, kad ji aiškiai perteiktų idėją ir būtų nuosekli skaitytojui.

Tikslai ir stilius

Esejos tikslas gali būti informuoti, įtikinti, pamokyti, pramogauti arba skatinti mintį. Stilius gali svyruoti nuo formalaus iki labai asmeniško. Svarbu atsižvelgti į auditoriją: akademinė esė reikalauja nuorodų ir argumentų pagrindimo, o publicistinė — aiškaus tono ir patrauklaus įžangumo.

Rašymo patarimai

• Aiški tezė: prieš pradėdami rašyti, suformuluokite pagrindinę mintį, kurią norėsite įrodyti arba aptarti.
• Struktūra: planuokite esė iš anksto — įžanga, keli punktai argumentams, kontrargumentai, išvados.
• Kompozicija ir perėjimai: naudokite loginius perėjimus tarp pastraipų, kad skaitytojas sektų mintį be trukdžių.
• Argumentai ir pavyzdžiai: paremkit savo teiginius faktais, citatomis ar konkrečiais pavyzdžiais. Jei rašote akademinę esė, nurodykite šaltinius.
• Kritinis požiūris: aptarkite ir priešingas pozicijas — tai sustiprina teksto patikimumą.
• Korektūra ir redagavimas: perskaitykite tekstą balsu, patikrinkite stilių, gramatiką ir loginę struktūrą; atsikratykite perteklinių žodžių.
• Autentiškumas: siekite asmeninio balso — net akademinė esė vertinga, jei joje jaučiamas autentiškas mąstymas.
• Trumpumas ir aiškumas: geriau išryškinti kelias stiprias mintis nei daug paviršutiniškų pastebėjimų.

Galiausiai svarbu prisiminti, kad esė — tai ne tik informacijos pateikimas, bet ir mąstymo aktas: ji turi skatinti skaitytoją mąstyti toliau, užduoti klausimus ir vertinti pateiktas idėjas. Esė turi būti naudinga skaitytojams — ji turėtų praplėsti suvokimą arba suteikti naują perspektyvą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra esė?

K: Kaip apibrėžiama esė?

K: Kas yra straipsniai ir apsakymai, palyginti su esė?

K: Kokia yra įprastinė šiuolaikinės esė forma?

K: Kaip vadinami žmonės, kurie rašo esė?

K: Ar esė gali būti ilgos?

K: Koks gali būti esė tikslas?

Paieška pagal raidę