Davidas Hume'as: Škotijos filosofas, empirizmo ir skepticizmo pradininkas

Davidas Hume'as (1711 m. gegužės 7 d. – 1776 m. rugpjūčio 25 d.) buvo škotų filosofas ir istorikas, kurio darbai tapo vienu iš moderniosios empiristinės ir skeptinės filosofijos pagrindų. Gyvenimo laikais jį daug kas pažinojo kaip istoriką – Hume'as parašė didelės apimties knygų seriją "Anglijos istorija" – tačiau šiandien daugiausia jis žinomas kaip įtakingas filosofas, kurio idėjos paveikė epistemologiją, moralę ir religijos filosofiją.

Gyvenimas ir karjera

Hume'as gimė Edinburge. Jaunystėje jis mokėsi Edinburgo universitete, trumpai studijavo teisę, bet netrukus ėmėsi literatūros ir filosofijos. 1734–1737 m. Hume'as keliavo po Europą (įskaitant Prancūziją, Italiją ir Šveicariją), bendraudamas su to meto mąstytojais ir kaupdamas medžiagą savo darbams. Grįžęs į Britaniją, jis ėmė leisti filosofines studijas ir esė; vėliau išgarsėjo ir savo istoriniu darbu „Anglijos istorija“.

Pagrindinės idėjos

Hume'o filosofija pabrėžia patirties (empirijos) svarbą žinioms. Svarbiausios jo idėjos apima:

• Įspūdžių ir idėjų skirtis: Hume'as teigė, kad mintys (idėjos) kilusios iš gyvų pojūčių ir jausmų (įspūdžių). Įspūdžiai yra gyvesni, intensyvesni; idėjos – jų atminties ar vaizduotės atgarsiai.
• Priežastingumo problema ir įprotis: Hume'as atkreipė dėmesį, kad protas mums neparodo, jog viena būsena tiesiogiai sukelia kitą. Vietoj to mes stebime pasikartojimą (vienas įvykis dažnai seka po kito) ir pagal įprotį ar jausmą formuojame idėją apie priežastinį ryšį.
• Indukcijos problema: Hume'as aprašė tai, ką dabar vadiname "Indukcijos klaida": mes linkę manyti, kad praeities stebėjimai suteikia garantiją ateičiai, bet tokia prielaida nėra logiškai pagrįsta – visuomet gali pasitaikyti naujų ir netikėtų atvejų (pvz., išvysti juodą gulbę).
• Hume'o šakutė: Hume'as skyrė propositions arba įsitikinimus į dvi grupes: vienus, kurie yra tiesiog idėjų ir jų tarpusavio santykių (pvz., matematika — būtini teiginiai), ir kitus, kurie yra faktai, kuriuos reikia patikrinti per patirtį (pvz., gamtos mokslai). Dėl to kartais vartojamas terminas "Hume'o šakutė".
• Moralė ir jausmai: Hume'as teigė, kad moraliniai sprendimai kyla ne iš gryno proto, o iš žmogaus jausmų ir simpatijų — moralė yra siejama su pasitenkinimu arba nepalankumu jausmais, kuriuos sukelia elgesys ar charakteris.
• „Yra“ ir „turi būti“ atskirtis: Hume'as pastebėjo skirtumą tarp faktų ir norminių teiginių: iš to, kas yra (faktų), negalima tiesiog logiškai išvesti to, kas turi būti (moralinių imperatyvų). Ši įžvalga vėliau buvo vadinama Hume'o „is–ought“ argumentu.
• Religijos kritika ir stebuklų problematika: Hume'as buvo skeptiškas dėl religinių teiginių, ypač apie stebuklus. Jis analizavo, kaip vertinti liudijimus ir tikimybę, ir teigė, kad įrodymų trūkumas daro stebuklo teiginį nepatikimu. Jo tekstai apie religiją sukėlė aštrias diskusijas tarp tikinčiųjų.

Požiūris į religiją ir mirtį

Hume'as dažnai skeptiškai vertino religiją ir abejojo prielaidomis, kurias religija pateikia. Nors jis kritiškai žvelgė į stebuklus ir manydavo, kad jie yra nepakankamai pagrįsti, Hume'as niekada kategoriškai neišreiškė aiškaus deklaratyvaus atsakymo į klausimą, ar jis tikėjo Dievu, ar ne. Dėl savo požiūrio religingiems žmonėms jis dažnai kėlė nepasitenkinimą. Prieš mirtį 1776 m. jis, pasak liudijimų, žiūrėjo į mirtį ramiai, neturėdamas tikėjimo į pomirtinį gyvenimą. Taip pat Hume'as svarstė, kad savižudybė gali būti moralės požiūriu sudėtingas klausimas ir nebūtinai visada vienareikšmiškai nuodėminga ar klaidinga.

Įtaka ir paveldas

Hume'o įtaka filosofijai yra milžiniška. Jo aiškūs argumentai apie žinių ribotumą ir priežastingumo problemą paskatino naujas diskusijas epistemologijoje ir mokslo filosofijoje. Vienas žymiausių Hume'o pokštų — kad priimamų įsitikinimų daugelyje sričių pagrindas yra ne grynas protas, bet įgimtas įprotis ar psichologinis susiformavimas — šiuolaikiniuose tekstuose vadinamas pasikartojančiais psichologiniais principais.

Hume'o darbai taip pat tiesiogiai paveikė kitus mąstytojus: Immanuelis Kantas teigė, kad Hume'as „prabudino jį iš dogmatizmo“, nes Hume'o analizė dėl priežasties ir pažinimo parodė, jog įprasti metafiziniai teiginiai reikalauja naujo įvertinimo. Daugelyje šiuolaikinių filosofijos tradicijų (epistemologijoje, moralėje, religijos filosofijoje) Hume'o idėjos tebėra aktualios ir ginčijamos.

Pagrindiniai darbai

Štai svarbiausios Hume'o knygos ir esė su trumpais paaiškinimais:

• A Treatise of Human Nature (1739–1740) – pagrindinis jo ankstyvas veikalas, kuriame Hume'as sistemingai gvildena žmogiškosios prigimties, pažinimo ir moralės klausimus. Nors iš pradžių veikalo pasklidimas buvo ribotas, vėliau jis tapo fundamentiniu tekstu.
• Enquiry Concerning Human Understanding (1748) – sutrumpinta ir labiau prieinama "Treatise" versija, kur Hume'as aptaria įspūdžius ir idėjas, problemą dėl priežasties bei Indukcijos klausimą.
• Enquiry Concerning the Principles of Morals (1751) – moralinės filosofijos esė, kurioje Hume'as plėtoja moralinių sprendimų sentimentalistinį paaiškinimą.
• Dialogues Concerning Natural Religion (paskelbta po mirties, 1779) – dialogas apie Dievo egzistenciją ir religijos argumentus, ypač kosmologinius ir teleologinius argumentus.
• Essays, Moral, Political, and Literary (pirmoji serija 1741–1742, išplėstų leidimų vėliau) – įvairios esė apie politiką, moralę, literatūrą ir praktinius gyvenimo klausimus.
• A History of England (serija, 1754–1762) – plačiai skaityta ir komerciškai sėkminga istorija, kuri tuo metu padarė Hume'ą labiau atpažįstamu kaip istoriką.

Hume'o tekstai ir idėjos tebėra skaitomi ir aptariami – jie reiškia rimtą iššūkį priimtiems tikėjimams apie pažinimą, moralę ir religiją, ir todėl išlieka aktualūs tiek istorikams, tiek šiuolaikiniams filosofams.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Davidas Hume'as?

K: Ką žmonės apie jį manė, kai jis buvo gyvas?

K: Ką Hume'as rašė?

K: Kaip Hume'as vertinamas šiandien?

Paieška pagal raidę