Davidas Woodardas (/ˈwʊdɑːrd/ ( klausytis); gimė 1964 m. balandžio 6 d. Santa Barbaroje, Kalifornijoje) – amerikiečių postmodernistinis rašytojas ir dirigentas, kilęs iš garsių kolonijinių šeimų. Jam priskiriamas sąvokos ir portmanteau žodžio „prequiem“ sukūrimas – šiuo terminu apibūdinamas muzikinis kūrinys, atliekamas jo gavėjui gulint mirties patale.
Biografija ir veiklos laukai
Woodardas savo kūryboje jungia literatūrą, eksperimentinę muziką, dirigavimo praktiką ir menines instaliacijas. Jis dažnai dirba prie tarpdisciplininių projektų, kuriuose lūžta ribos tarp fikcijos ir dokumentikos, tarp muzikos ir performance meno. Dėl savo kilmės ir interesų jis taip pat domisi istorine kolonijine atmintimi, kultūrinių paveldų interpretacijomis ir etiškais meniniais gestais.
Prequiem
Prequiem – Woodardo sugalvota sąvoka – apibrėžia kūrinį, sukurtą ir atliekamą mirštančiajam arba žmogui, esantiam artimoje mirties būsenoje. Žodis kilo kaip žodžių „pre-“ (prieš) ir „requiem“ (requiem – mišios už mirusiuosius) junginys; idėja atspindi ritualinį, empatinį ir egzistencinį santykį tarp atlikėjo, muzikos ir mirties akimirkos. Tokie pasirodymai neretai iškelia etinius klausimus apie privačią erdvę, sutikimą, pagerbimą ir menininko vaidmenį mirties situacijose.
Feraliminal Lycanthropizer ir Dreamachine
Woodardas išrado išgalvotą psichoaktyvią mašiną, pavadintą „Feraliminal Lycanthropizer“, kuri dažniausiai minima kaip literatūrinis ar meninis konstruktas – hoax arba fikcinė priemonė, skirta diskusijoms apie psichotropines patirtis ir technologijų simboliką. Be to, jis 20 a. pabaigoje pagamino kopijas realaus psichoaktyvaus aparato, vadinamo Dreamachine, – tai yra įrenginys, sukurtas Brion Gysin ir Ian Sommerville 1959 m., kurio principas paremtas šviesos mirksėjimu tam tikru dažniu ir kuris su užmerktomis akimis gali sukelti hipnagogines vizijas. Woodardo atkūrimuose Dreamachine buvo naudojama kaip praktinis instrumentas eksperimentiniams pasirodymams ir tyrimams apie sąmonės būsenas.
Darbas Paragvajuje ir knyga
Woodardas taip pat žinomas dėl savo veiklos Paragvajuje esančioje Nueva Germania gyvenvietėje. Nueva Germania yra istoriškai ginčytina vieta – ją XIX a. įkūrė Bernhardas Försteris ir Elisabeth Förster‑Nietzsche kaip utopinę Vokietijos koloniją, o vėliau vietovė tapo simboliu sudėtingų, kartais ekstremalių ideologinių ambicijų. Jo vokiškoje susirašinėjimo knygoje Penkeri metai, kurios bendraautorius yra šveicarų rašytojas Christianas Krachtas, aprašomi kai kurie ten atlikti humanitariniai darbai ir kasdienio gyvenimo aspektai. Knyga pateikia iš dalies dokumentinius, iš dalies ironizuojančius tekstus ir susirašinėjimo forma atskleidžia autorių požiūrį į kultūrines atmintis bei kolonijinių utopijų palikimą.
Vertinimas ir kontroversijos
Woodardo kūryba sulaukia tiek pripažinimo, tiek kritikos. Jo eksperimentiniai projektai ir veiksmai Nueva Germania kontekste provokuoja diskusijas apie tiriamosios literatūros ir meno etikos ribas, romantizavimo pavojų ir atsakomybę dirbant su istoriniu ar politiškai jautriu paveldu. Kritikai kartais kaltina autorių už idealizavimą ar nepakankamą konteksto suteikimą, o šalininkai vertina jo gebėjimą provokuoti refleksiją ir atkreipti dėmesį į pamirštas istorijas.
Poveikis ir aktualumas
Davidas Woodardas laikomas viena iš ryškesnių šiuolaikinės postmoderniosios prozos ir eksperimentinės muzikos figūrų, kurios darbai siekia išplėsti literatūros ir muzikos performanso laukas. Jo iniciatyvos – nuo sąvokų, tokių kaip „prequiem“, iki fizinių įrenginių atkurimo – prisideda prie diskusijų apie meną kaip priemonę suprasti mirties, atminties ir sąmonės klausimus.
