Indukcija — loginis samprotavimas: apibrėžimas ir pavyzdžiai

Sužinokite, kas yra indukcija: loginio samprotavimo apibrėžimas, istorija (Hume, Mill), moksliniai pavyzdžiai ir skirtumai nuo dedukcijos — aiškiai ir suprantamai.

Indukcija — tai loginio samprotavimo būdas, kuriuo iš kelių ar daugelio konkrečių stebėjimų daroma bendresnė išvada. Kitos pagrindinės samprotavimo rūšys yra, pavyzdžiui, dedukcija. Indukcinis samprotavimas dažnai prasideda faktų rinkimu ir pastebėjimų grupavimu, iš kurių formuluojama taisyklė ar hipotezė. Tipinis pavyzdys: stebėdami vandenį įvairiose situacijose, pastebime, kad jis paprastai teka žemyn, ir remdamiesi daugeliu tokių atvejų darome išvadą, kad „vanduo teka žemyn“.

Indukcija ir mokslas

Indukcija pati savaime nėra visas mokslo metodas, tačiau ji yra svarbus jo pradinis žingsnis — šaltinis, iš kurio kyla hipotezės ir aiškinimai. Dangaus kūnų judėjimo stebėjimai (kuriuos pradėjo, pavyzdžiui, babiloniečiai) parodė dėsningumus, kuriems reikėjo paaiškinimo. Ankstyvos civilizacijos pagal indukciją manydavo, kad Saulė ir žvaigždės sukasi aplink Žemę, nes taip atrodo visuomet. Vėlesni mokslininkai kaip Kopernikas ir Galilėjus pasiūlė alternatyvias hipotezes (žr. heliocentrizmą), kurios geriau paaiškino stebėjimus. Tai parodo, kad indukcija generuoja hipotezes, o pats mokslas jas tikrina, lygina ir tobulina.

Geras istorinis pavyzdys yra Darvino darbas: jis surinko gausybę stebėjimų ir faktų apie augalus ir gyvūnus (faktus apie rūšių savybes) ir pasiūlė bendrą paaiškinimą — evoliucijos teoriją per natūralią atranką — kuri paaiškino, kaip susiformuoja dauguma pastebimų dėsningumų. Tačiau idėja tapo pripažinta tik dėl nuolatinio tikrinimo, papildomų įrodymų ir teorinio patikrinimo; privaloma buvo hipotezės testavimo fazė. Kaip rašoma mokslinės refleksijos lauke, Mokslo filosofija daugiausia rūpinasi būdais, kaip hipotezes tikrinti, ne vien tik faktų rinkimu — nors faktai yra viso mokslo pamatas.

Indukcijos rūšys ir pavyzdžiai

• Enumeracinė indukcija — įprastas formavimas iš bendro skaičiaus stebėjimų (pvz., daugybė stebėtų baltų gulbių veda prie išvados, kad „visos gulbės yra baltos“).
• Statistinė indukcija — remiasi imtimis ir apskaičiuoja tikimybinius teiginius (pvz., „90 % tiriamųjų turėjo tam tikrą savybę“).
• Analogiška indukcija — daroma išvados remiantis panašumais tarp objektų (jei A ir B turi daug bendrų bruožų, B gali turėti ir A bruožą C).
• Priežastinė indukcija — nustatomi priežastiniai ryšiai iš pasikartojančių sąryšių tarp reiškinių.

Problema ir ribotumas

Filosofai ilgai nagrinėjo, ką indukcija garantuoja ir ko ne. D. Hume'as (D. Hume'as) pabrėžė, kad indukcinė prielaida — jog „atvejai, apie kuriuos neturime patirties, panašūs į tuos, apie kuriuos turime patirties“ — negali būti logiškai pagrįsta vien tik stebėjimais. Tai vadinama indukcijos problema: kodėl mes laikome gerai patikrintas indukcijas patikimomis, nors jos formaline prasme nėra absoliučiai įrodytos?

Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) kėlė klausimą, kodėl kai kurioms išvadoms užtenka vieno atvejo, o kitoms reikia labai daug pavyzdžių. Millas taip pat pasiūlė empirinio tyrimo metodus (pvz., sutapimo ir skirtumo metodus), kurie padeda nustatyti priežastinius ryšius ir pagerina indukcijų patikimumą.

Kaip pagerinti indukcijos patikimumą

• Systemingas ir kruopštus stebėjimų rinkimas; nešališkos ir reprezentatyvios imtys.
• Eksperimentinis patikrinimas su kontroliuojamomis sąlygomis, kartojamumas ir nepriklausomų tyrėjų verifikacija.
• Statistinių metodų taikymas, siekiant įvertinti neapibrėžtumą ir tikimybę.
• Hipotezių formulavimas taip, kad jas būtų galima paneigti (falsifikacija) arba patvirtinti alternatyviais stebėjimais.
• Atvirumas naujiems duomenims: indukcinės išvados turi būti laikomos laikinėmis ir pasirengusiomis pataisoms (pvz., „visos gulbės yra baltos“ buvo paneigta atradus juodą gulbę Australijoje).

Santrauka

Indukcija yra pagrindinis būdas, kaip iš konkrečių faktų pereinama prie bendresnių teiginių. Ji duoda pradines idėjas ir hipotezes, bet savaime nėra absoliutus įrodymas — tam reikalingas hipotezių testavimas, kūrybiškumas moksle ir griežtas metodinis darbas. Dėl to indukcija ir dedukcija dažnai veikia kartu: indukcija sukuria hipotezę, o dedukcija bei eksperimentas padeda ją patikrinti ar paneigti. Galutiniai mokslo rezultatai yra tie, kurie išlieka patikimi po nuolatinio stebėjimų, bandymų ir kritinio vertinimo.

Trumpai tariant: „Jei visi žinomi As yra B, tai tikriausiai visi As yra B“ — bet šis tikriausiai reiškia laikiną, laipsnišką pasitikėjimą, kuris visuomet gali būti peržiūrėtas naujų duomenų šviesoje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra indukcija?

K: Kokie du pavyzdžiai, kaip indukcija buvo naudojama moksle?

K: Ką Hume'as sakė apie indukciją?

K: Kas buvo Johnas Stuartas Millis ir ką jis klausė apie indukciją?

Klausimas: Kaip galime atskirti geras indukcijas nuo blogų?

Paieška pagal raidę