Dievas judaizme: žydų monoteizmo, Abraomo ir diasporos apžvalga
Atraskite, kaip žydų monoteizmas, Abraomo sandora ir diaspora formavo Dievo sampratą judaizme — istorija, tikėjimas ir tradicijos. Sužinokite daugiau.
Žydai tiki vienu dievu — tai pamatinis žydų tikėjimo bruožas, vadinamas monoteizmu. Tradiciškai Dievo vardas hebrajų kalboje užrašomas tetragrame (YHWH) ir Biblijoje siejamas su posakiu „Aš esu, kuris esu“ (heb. Ehyeh asher Ehyeh). Daugeliu progų Viešpaties vardas nekviečiamas tiesiogiai; maldose ir kasdienėje kalboje žydai vietoje jo dažnai vartoja „Adonai“ arba eufemistinį pavadinimą „HaShem“ (liet. „Vardas“). Iš esmės žydų samprata apie Dievą pabrėžia jo vienumą, transcendenciją ir tuo pat metu artimą, asmenišką ryšį su žmonėmis.
Dievo pažadas Abraomui ir istorijos pradžia
Žydų religijos šaknys siejamos su patriarchine tradicija. Pagal Bibliją, religija pradėjo formuotis Mesopotamijoje: Mesopotamijoje, iš ten Abraomas buvo pašauktas ir pašventintas kaip visų tikinčių žmonių protėvis; Dievo pažadas jam buvo kreipiamas į Kanaaną — Kanaaną. Pagal pasakojimus, Dievas kalbėjosi su Abraomu ir sudarė sandorą (santykį ir įsipareigojimą), kuri vėliau tapo viena svarbiausių žydų tapatybės kertinių idėjų.
Istorijoje taip pat minima, kad dėl bado (ar kitų ekonominių ir politinių priežasčių) Abraomo palikuonys išvyko į Egiptą: dėl badas jie laikinai ten įsikūrė ir, pagal Biblijos pasakojimą, vėliau tapo Egipto vergais. Vėliau išsilaisvinimą, vadinamą Išėjimu (Exodus), tradiciškai sieja su Mozės lyderyste; būtent jam priskiriama Toros (Penkiaknygės) gavimo prie Sinajaus įvykis. Torą žydai laiko Dievo duotu įstatymu ir pagrindiniu religiniu tekstu.
išeivija (diaspora) ir žydų istorijos raida
Per istoriją žydų bendruomenės buvo skirtingai paskirstytos: išsižadėjimai ir užkariavimai, o vėliau ir Romos valdymo laikotarpio įvykiai (pvz., II Šventyklos sunaikinimas 70 m. e. m.) lėmė tai, kad žydai pasklido po pasaulį. Šis plitimas istoriniu ir kultūriniu požiūriu vadinamas žydų diaspora. Diaspora lėmė, kad žydai gyveno skirtingose šalyse ir kultūrose, bet išsaugojo religinius tekstus, tradicijas ir bendruomeninę praktiką.
Taisyklės, tekstai ir religinė praktika
Pagrindinis žydų religinis tekstas yra Tora (Penkiaknygė). Be jos, svarbų vaidmenį vaidina Talmudas — rabininių komentarų ir teisinių sprendimų rinkinys, paaiškinantis, kaip gyventi pagal Toros nuostatas. Tradiciškai žydai pripažįsta 613 micvot (įsakymų), iš kurių geriausiai žinomi yra 10 įsakymų, duotų Sinajuje.
Religinė praktika apima daug sričių:
- Kultas sinagogoje ir bendruomeninis gyvenimas.
- Šabo (sabbaato) šventimas — savaitės poilsio diena, kurios tradicinė interpretacija ir taikymas skiriasi: ortodoksų bendruomenėse yra griežti apribojimai (pvz., vairavimas ir tam tikri darbai yra draudžiami), o kitose tradicijose taisyklės yra lankstesnės; dėl to egzistuoja skirtingos praktikos, o ne vienoda taisyklė visiems — kai kurie teigia, kad per šabą reikia važinėti transportu, kiti tai laiko nepriimtinu.
- Maisto taisyklės (kaschrut), kurios reglamentuoja, kas laikoma leistinu maistu.
- Gyvenimo apeigos: brit milah (apipjaustymas), bar/bat micva (pilnametystės apeigos), vestuvės ir laidotuvės.
- Metinės šventės: Pesachas (išsilaisvinimo atminimui), Rosh Hashanah ir Yom Kippur (Naujieji metai ir atgailos diena), Sukkot, Hanuka ir kt.
Minties ir praktikų įvairovė šiandien
Per pastaruosius du šimtmečius žydų religija išsiplėtė į kelias pagrindines sroves: ortodoksinę (įskaitant modernią ir Haredi), konservatyvią, reformų (laibą) ir rekonstrukcinę kryptis. Šios srovės skiriasi požiūriu į Toros autoritetą, įstatymų taikymą ir religinių praktikų pakeitimus, bet visos jos remiasi Biblijos ir rabininių tradicijų paveldu.
Žydų tapatybė gali būti religinė, kultūrinė ar etninė — daugelis žydų bendruomenių pabrėžia tiek tikėjimą, tiek tradicijų perdavimą iš kartos į kartą. Diaspora ir išlikę ryšiai su Izraelio valstybe, įvairios liturginės tradicijos (aukštųjų Rytų — sefardų — ir rytų Europos — aškenazi — paveldas) dar labiau praturtina žydų pasaulį.
Trumpai apibendrinant: žydų tikėjimas išsiskiria griežtu monoteizmu, istoriniu sandoru tarp Dievo ir Izraelio (per Abraomą, Mozę ir patriarchus), plačiu religinių tekstų ir praktikos spektru bei ilgalaike tradicija, kuri išlaikė bendruomenes ir pergyveno pasaulines migracijas ir iššūkius.
Klausimai ir atsakymai
K: Ką žydai tiki apie Dievą?
A: Žydai tiki tik į vieną dievą ir tiki, kad su juo gali užmegzti individualius ir asmeninius santykius.
K: Kaip vadinasi dievo, į kurį tiki žydai, vardas?
A: Žydų tikimo dievo vardas yra Dievas, reiškiantis "Vardas" arba "Mano mokytojas".
K: Iš kur atsirado žydų religija?
A: Žydų religija atsirado Mesopotamijoje, o vėliau persikėlė į Kanaaną, netoli Artimųjų Rytų.
K: Kada pradėjo vystytis žydų religija?
A: Žydų religija pradėjo vystytis palaipsniui apie 1800 m. prieš Kristų.
K: Su kuo kalbėjosi Dievas ir ką jam liepė daryti?
A: Dievas kalbėjosi su Abraomu ir liepė jam su savo pasekėjais vykti į Kanaaną, kur jie tapo avių ganytojais.
K: Kokių konkrečių Biblijos taisyklių turi laikytis žydai?
A: Žydai turi laikytis konkrečių Biblijos taisyklių, įskaitant 10 įsakymų, ir gyventi netoli sinagogos, nes jie netiki, kad per šabą galima važinėti transportu.
K: Kas yra žydų diaspora?
A: Žydų diaspora - tai judaizmo paplitimas po to, kai Abraomas ir jo pasekėjai grįžo į Kanaaną, kai žydai išplito į kitas šalis ir kartu su savimi pasiėmė savo religiją.
Ieškoti