Didysis pavedimas krikščionių tikėjime yra tai, ką Jėzus pasakė savo sekėjams. Tai įvyko po Jo prisikėlimo. Jėzus liepė dvylikai apaštalų eiti po visą pasaulį ir visiems apie Jį pasakoti. Geriausiai žinoma Didžiojo pavedimo versija pateikta Mato 28, 16–20 eilutėse. Jėzus susitinka su savo sekėjais ant kalno Galilėjoje. Jis liepia jiems padaryti mokiniais ir visus pakrikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Ką tiksliai Jėzus įsakė?

Krikščionių tradicija išskiria kelius aiškius elementus Didžiajame pavedime:

  • Eiti — kvietimas išeiti iš savo įprastų ribų ir skelbti Gerąją Naujieną.
  • Daryti mokiniais — ne tik pritraukti klausytojus, bet formuoti žmones kaip Jėzaus mokinius (graik. matheteusate).
  • Krikštyti — įvesti naujus mokinius į bendruomenę, naudojant trinitarinę formulę (Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios).
  • Mokyti — ugdyti tikėjimą, mokyti laikytis Jėzaus mokymo ir instaliuoti jam ištikimybę.
  • Autoritetas ir pažadas — Jėzus praneša, kad jam duota visa valdžia danguje ir žemėje, ir pažada: „Aš su jumis esu per visas dienas“ (Mato 28,18–20).

Kur randame Didįjį pavedimą ir jo variacijos

Pagrindinė versija yra Mato evangelijoje (28,16–20), tačiau panašūs Jėzaus pavedimai yra ir kituose evangelijos tekstuose:

  • Marko 16,15–18 (ilgasis pabaigos skyrius) — kvietimas skelbti evangeliją visai kūrinijai; pastaba: Marko ilgasis pabaigos skyrius kai kuriuose rankraščiuose yra diskutuojamas tarp tekstologų.
  • Luko 24,46–49 — akcentuojamas atgailos skelbimas ir Jeruzalė kaip pradinis liudijimo taškas.
  • Jono 20,21–23 — misija pristatoma kaip siuntimas, o apaštalams suteikiama Šventosios Dvasios galia.
  • Apd 1,8 — Paulius apaštalams suteikia pažadą gauti jėgą iš Šventosios Dvasios ir būti liudytojais iki pasaulio pakraščių.

Teologinė ir istorinė reikšmė

Didysis pavedimas yra vienas kertinių argumentų, kodėl krikščionybė tapo pasauline religija. Jis interpretuojamas kaip Dievo valios išplėtimas: Evangelija skirta ne vieno etninio ar geografinio rėmo žmonėms, bet visiems žmonėms. Tai davė pagrindą misionieriams ir bažnyčios veiklai misionieriams, kurie tiki, kad Dievas nori, jog jie eitų į visas pasaulio šalis ir skelbtų apie Jėzų.

Prieš šį viešą įsakymą Jėzus taip pat buvo išsiuntęs 70 (kai kuriuose rankraščiuose 72) savo sekėjų, kaip pasakojama Luko evangelijoje, kad jie lankytų miestus ir skelbtų žinią; tuo metu daugelyje situacijų žinia pirmiausia buvo skirta žydų auditorijai. Tačiau Jėzaus veiksmai ir po prisikėlimo duotas pavedimas aiškiai plėtė misiją už žydų ribų — Jis pats anksčiau yra gydęs ir bendravęs su nežydais.

Praktinis poveikis ir šiandienos taikymas

Bažnyčios ir bendruomenės visame pasaulyje traktuoja Didįjį pavedimą kaip kvietimą tiek evangelizacijai, tiek socialinei tarnystei. Tai apima:

  • misijų darbą užsienyje ir vietines evangelizacijas,
  • krikščionišką mokymą ir švietimą,
  • socialines programas: medicininę, humanitarinę ir socialinę pagalbą, kurios liudija evangelijos vertybes,
  • sakramentinę praktiką — krikšto teikimą pagal trinitarinę formulę kaip aktyvų tikėjimo įtraukimo ženklą.

Klausimai ir diskusijos

Tyrinėtojai ir teologai aptaria kelis aspektus: ar „visi pasaulio kraštai“ (gr. ethnē) reiškia visus tautinius bendruomenių sluoksnius, ar šis tekstas turėjo ir politinių-ar architektūrinių implikacijų; taip pat nagrinėjama Marko ilgasis pabaigos skyrius ir jo autentingumas. Kai kurie akcentuoja, kad Didysis pavedimas nėra vien tik „manda tas“ evangelizacijai, bet apima mokymo ir bendruomenės kūrimo procesą — ilgalaikį žmonių formavimą mokinyste.

Trumpai tariant, Didysis pavedimas Jėzaus mokiniams yra tiek teologinis pagrindas, tiek praktinė gairė bažnyčios misijai: eiti, daryti mokiniais, krikštyti ir mokyti — pasitelkiant Dievo autoritetą ir Jėzaus pažadą būti su savo sekėjais.