Han budizmas (kinų budizmas): samprata, raida ir kultūrinė įtaka

Han budizmas (kinų budizmas): samprata, raida ir kultūrinė įtaka — sužinokite apie mokymą, istoriją ir poveikį Kinijos, Japonijos, Korėjos bei Vietnamo kultūroms.

Han budizmas (supaprastinta kinų kalba: 汉传佛教; tradicinė kinų kalba: 漢傳佛教) arba kinų budizmas – tai kiniškais rašmenimis (hanzi) užrašytas budizmas, vystęsis ir tvirtai įsitvirtinęs Rytų Azijos kultūros srities šalyse. Tai viena iš trijų pagrindinių egzistuojančių budizmo tradicijų: kitos dvi yra Tibeto budizmas ir theravada. Han budizmas yra plačiai praktikuojamas Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje ir Vietname ir turi didelę kultūrinę, meninę bei socialinę įtaką šioms visuomenėms.

Samprata ir ištakos

Kaip ir Tibeto budizmas, Han budizmas yra kilęs iš mahajanos — budizmo atšakos, kurios tekstai daugiausia buvo rašyti sanskrito kalba ir formavosi Šiaurės Indijos kontekste. Budizmo idėjos pasiekė Kiniją nuo I a. pr. Kr. iki I tūkstantmečio po Kr., o per kelis šimtmečius jos sintezavosi su vietinėmis religinėmis ir filosofinėmis sistemomis, ypač su daoizmo bei konfucianizmo elementais. Dėl to Han budizmas įgavo specifinę formą – tiek doktriniškai, tiek praktikoje, tiek ritualuose.

Istorija ir raida

• Pirmosios stadijos: Budizmas pradėjo plisti Kinijoje per prekybinius ir kultūrinius mainus, vertimus ir vienuolių keliones. Ankstyvieji vertėjai ir mokytojai (pvz., Kumārajīva, Taisho laikotarpiu žinomi vertimai) sudarė pagrindą kanonui kinų kalba.
• Žynių ir mokyklų formavimasis: Nuo VI–VII a. susiformavo svarbios mokyklos – Tiantai (vėliau Tendai Japonijoje), Huayan, Vinaya (vienuolystės disciplina), Pure Land (Čistųjų žemių), Chan (Zen) ir kitos.
• Viduramžiai ir aukso amžius: Tangų ir Songų dinastijų laikotarpiu budizmas subrendo intelektualiai ir meniniu požiūriu. Chan zen priėmė meditaciją kaip esminę praktiką, Pure Land pabrėžė pasitikėjimą Amitābha Budos palaiminimu.
• Paskirstymas po Rytų Aziją: Iš Kinijos tradicijos plito į Koreją, Japoniją ir Vietnamą, kur jos prisitaikė prie vietinių kultūrų ir susiformavo atskiros tautinės tradicijos (pvz., japonų Zen, tendai, jōdo).
• Modernus laikotarpis: XIX–XX a. han budizmas išgyveno iššūkius (išorinės jėgos, modernizacija, Kinijos politinės permainos). XX a. viduryje Kininje, ypač per Kulturalinę revoliuciją, daug vienuolynų buvo sunaikinta, bet vėliau budizmas atgijo ir prisitaikė prie šiuolaikinio pasaulio.

Pagrindinės mokyklos ir kryptys

Han budizme išsiskiria kelios svarbiausios mokyklos, kurių kiekviena akcentuoja skirtingas praktikas ir doktrinas:

• Chan (Zen) – akcentuoja tiesioginę meditaciją ir nekonceptinį pažinimą; jos tradicija iš Kinijos pateko į Japoniją kaip Zen ir į Korėją kaip Seon.
• Pure Land (Čistųjų žemių) – orientuota į Amitābha Budo įvaizdį ir paprastų žmonių prieinamą praktiką, pvz., Amitābha vardo (nembutsu) kartojimą.
• Tiantai / Tendai – sintezė, kurioje siekiama suderinti skirtingas Mahajanos doktrinas; Tiantai mokytojai, kaip Zhiyi, suformulavo išsamias sąvokas apie mokymų hierarchiją.
• Huayan – filosofinė mokykla, paremta Avatamsaka sutra idėjomis, pabrėžiančiomis Visatos tarpusavio priklausomybę ir vienovę.
• Vinaya ir kitos disciplininės tradicijos – akcentuoja tinkamą vienuoliją ir taisykles.
• Yogācāra / Consciousness-only tradicija – kinų variantai (kartais vadinami Faxiang) vystė sąmonės teorijas bei sąsajas su Mahajanos psichologija.

Raštija ir kanonas

Han budizmo tekstų rinkinys kinų kalba, dažnai vadinamas Tripiṭaka arba kinų kanonu, yra milžiniškas ir apima sutras, komentarus, disciplininius tekstus bei filosofines traktatas. Garsūs vertėjai, pvz., Kumārajīva ir Xuanzang, atliko lemiamą vaidmenį perduodami sanskrito tekstus į kinų kalbą. Vėlesni rūšiavimo darbai, tokie kaip Taishō Edition, suteikė patogią prieigą tyrimams.

Praktikos, ritualai ir vienuolija

• Meditacija: Chan/Zen žiūri į sėdimąją meditaciją (zazen) kaip kertinę praktiką; kitos tradicijos taip pat praktikuoja meditaciją įvairiomis formomis.
• Chantingas ir liturgija: Šventųjų vardų kartojimas (pvz., Amitābha), sutrų skaitymas, ceremonijos, apeigos laidotuvėms bei šventėms.
• Vienuolystė: Akcentuojama disciplinos (Vinaya) laikymasis, vienuolynų bendruomenių vaidmuo mokyme ir socialinėje veikloje.
• Etika ir kasdienybė: Pagrindiniai principai – penki moralės įstatymai, atjauta, dosnumas ir dėmesingumas socialiniams ryšiams.

Santykiai su kitomis religijomis ir sintezė

Han budizmas pasižymi plačia sąveika su vietinėmis kinų tradicijomis. Ypač matomas sincretizmas su daoizmo praktikomis ir metafizika bei su konfucianizmo moralinėmis normomis. Tokie kryžminiai ryšiai lėmė, kad budistinė terminologija ir idėjos buvo adaptuotos į kinų filosofinį kontekstą — kartais sudarant naujas doktrinas arba ritualų formas, atitinkančias vietinę visuomenę.

Kultūrinė įtaka

Han budizmas turėjo ir turi platų poveikį Rytų Azijos kultūrai:

• Menas ir architektūra: budistinės skulptūros, šventyklos, šventovių planavimas ir tapyba — pagrindiniai meniniai reiškiniai (pvz., grotų arba šventyklų kompleksai).
• Literatūra ir filosofija: daugybė komentarų, poezijos, biografijų apie mokytojus ir vienuolius įtraukė budistinę tematiką į literatūrą.
• Kaligrafija ir ritualinė praktika: sutrų kopijavimas, budistinės ikonos ir relikvijos tapo kultūrinėmis vertybėmis.
• Kasdienė kultūra: šventės, laidotuvės ir šeimos ritualai dažnai inkorporuoja budistinius elementus, ypač Rytų Azijos šalyse.

Šiuolaikinės tendencijos

XX–XXI a. Han budizmas prisitaikė prie modernių sąlygų: atgimsta vienuolynų veikla, plinta socialinė ir labdaringa veikla, vyksta dialogas su mokslais ir tarpreliginis bendradarbiavimas. Tačiau tradicijoms taip pat kyla iššūkių – modernizacija, urbanizacija ir sekuliarizacija. Kinijoje politinė praeitis (ypač Kulturalinės revoliucijos metai) paliko žymes, bet pastaraisiais dešimtmečiais stebimas budistinių institucijų atsigavimas.

Išvados

Han budizmas — tai gyva, daugialypė tradicija, kuri susiformavo sintezuojant mahajanos doktrinas su kinų kultūrinėmis praktikomis. Jis ne tik religija, bet ir svarbi socialinė bei kultūrinė jėga Rytų Azijoje, veikianti meną, etiką, visuomenines normas ir tarpkultūrinius mainus. Jo įtaka tęsiasi ir šiandien, prisitaikydama prie modernybės iššūkių bei naujų dvasinių poreikių.

Istorija

Yra legendų, kad Laozi buvo pats Buda arba kad Buda atvyko iš Tibeto karalystės Džangzungo. Yra ir kitų legendų, kad budizmas Kinijoje egzistavo nuo seniausių laikų (iki Qin dinastijos).

Cinų dinastija (221-206 m. pr. Kr.)

Shiji 《史記-秦始皇本紀》 turi skyrių called「禁不得祠」(jin bude ci). Jame rašoma:

"徙謫，實之初縣。禁不得祠。明星出西方。"

XX a. japonų mokslininkas Fudžita Tojohači (Fujita Toyohachi, 藤田丰八) teigė, kad budizmas į Kiniją įžengė Činų dinastijos laikais. Žodis 不得 (pinyin: "bude"; apytikris tarimas: boo-duh) tariamas beveik lygiai taip pat kaip sanskrito žodis "Buda". Jis buvo vartojamas kinų kalboje užrašant Budą. Kiti (pavyzdžiui, 铃木券太郎) su tuo nesutiko. Be to, mažai tikėtina, kad 得 būtų vartojamas transliteracijai. O remiantis kinų kalbos tonų raida, 不得 skambėtų panašiai kaip putug (郑张尚芳 sako, kad "不得" yra [pɯtɯːɡ]).

Han dinastija (206 m. pr. Kr. - 220 m. pr. Kr.)

Paprastai manoma, kad budizmas buvo įvestas (Vakarų, iki 1 m. pr. m. e.) Han dinastijos laikais. Jis atkeliavo iš vakarinių regionų ir Šilko kelio.

Remiantis Weilüe《魏略‧西戎傳》、《魏書‧釋老志》and kitais įrašais, Han imperatoriaus Ai vyrai davė žmonėms Pagodos sutrą《浮屠经》。

67 m. Hanos imperatorius Mingas svajojo apie "aukso žmones". Jis išsiuntė žmones susitikti su vienuoliais į vakarinius regionus. Šie vienuoliai parsivežė daugiau budistinių tekstų. Jis pastatė Baltojo žirgo šventyklą (白马寺) ir išvertė 42 šventraščio 《四十二章經》。 skyrius.

Yra vienas pasakojimas, kad Han imperatorius Mingas (28-75 m. po Kr.) padėjo įvesti budizmą į Kiniją. (III-V a.) Mouzi Lihuolun rašo:

Senais laikais imperatorius Mingas sapne regėjo dievą, kurio kūnas spindėjo kaip saulė ir kuris skraidė priešais jo rūmus, ir dėl to labai apsidžiaugė. Kitą dieną jis paprašė savo pareigūnų: "Mokslininkas Fu Yi atsakė: "Koks tai dievas? "Jis skraido ore, o jo kūnas spindėjo kaip saulė.

Tada Ming išsiuntė žmones į Tianžu (Pietų Indija), kad šie sužinotų daugiau. Budistų šventraščiai į Kiniją grįžo ant baltų žirgų nugarų, nuo kurių pavadinta Baltųjų žirgų šventykla. Kartu su jais grįžo ir du indų vienuoliai, vardu Dharmaratna ir Kaśyapa Mātaṅga.

Ar imperatorius Mingas iš tikrųjų svajojo apie auksinius žmones, diskutuojama. Tačiau mokslininkai sutaria, kad maždaug jo laikais budizmas atkeliavo iš xiyu.

Partų kunigaikštis An Šigao atvyko į Kiniją ir padėjo išversti keletą indiškų tekstų į kinų kalbą.

167 m. kai kuriuos dalykus išversti padėjo ir juedži (Vidurinės Azijos gentys).

Tuo metu Kinijoje išpopuliarėjo mahajanos budizmas. Tada chanai jį "sinifikavo" ir pavertė chanų budizmu.

Čongčinge buvo iškastas senovinis Yao Qian Shu (pinigų medžio artefaktas). Ant jo sėdėjo Buda. Buvo parašyta, kad jis pagamintas ketvirtaisiais Yan guang metais (125 m. po Kr.). Tai ankstyviausias žinomas Kinijoje rastas bronzinis Buda. Kita ankstyvoji Budos skulptūra yra Sičuane virš kapo.

Ankstyvosios budizmo mokyklos

Han budizmui buvo svarbios Sarvastivadinų, Dharmaguptakų ir kitos mokyklos.

Šešios dinastijos (220-589 m.)

Kai kurie kinai manė, kad budizmas kenkia valdžios autoritetui, kad budistai padeda gerinti ekonomiką, kad budizmas yra barbariškas ir nenusipelno būti Kinijos kultūros dalimi. Tačiau kiti budizmą maišė su daoizmu. Šie du dalykai puikiai derėjo tarpusavyje. Abu skatino meditaciją. Taigi budizmo idėjos buvo naudojamos daoizme ir atvirkščiai.

Maždaug tuo metu Han budizmas pradėjo plisti Korėjoje, Japonijoje ir Vietname. Jis jau buvo populiarus Pietų Kinijoje.

Kumārajīva (334-413 m.)

Kinija kontroliavo Kučą - budistų karalystę Sindziange. Jie įkalino Kumaradživą, bet 401 m. jį paleido, nes jis gerai išmanė budizmą.

Jis tapo įtakingu Han budizmo atstovu.

Vėlyvosios Qin valstybės imperatorius Yao Xing jį pamėgo.

Jis padarė keletą gerų vertimų (402-413 m. po Kr.).

Tai Deimantinė sutra, Amitabha sutra, Lotoso sutra, Vimalakīrti Nirdeśa Sūtra, Mūlamadhyamakakārikā ir Aṣṭasāhasrikā Prajñāpāramitā Sūtra.

Chán budizmas

V a. Kinijoje prasidėjo čan (dzen) mokymas. Jį pradėjo legendinis Bodhidharma.

Mokykla vadovaujasi Laṅkāvatāra Sūtra ir Diamond Sūtra (Vajracchedikā Prajñāpāramitā Sūtra). Ji taip pat buvo vadinama "Vienos transporto priemonės mokykla".

Jie garsėjo savo pasakojimais apie susitikimus, koanais ir mokymo metodais. Nan Huai-Chin sako:

Zen mokymas buvo atskiras mokymas, nesusijęs su rašytiniais mokymais ir nelaikantis jokių rašytinių tekstų šventais. Zen tiesiogiai kreipė dėmesį į žmogaus protą, kad žmonės galėtų pamatyti savo tikrąją prigimtį ir tapti budomis.

Tangų dinastija (618-907 m.)

Xuanzang kelionė į vakarus

Tangų dinastijos laikais, 629-645 m., vienuolis Xuanzangas išvyko į Indiją ir aplankė daugiau kaip šimtą karalysčių. Jis ir parašė apie savo kelionę į Vakarus. Jo raštai svarbūs tiriant šio laikotarpio Indiją.

Jis aplankė daug dvasinių vietų, aplankė daug dvasinių žmonių ir sužinojo daug dvasinių dalykų. Jis susitiko su budizmo įžymybėmis.

Į Kiniją jis grįžo su 657 sanskrito tekstais, dovanomis, statulėlėmis ir budistiniais suvenyrais, ir visa tai - ant dvidešimt dviejų žirgų.

Xuanzangas Čang'ane (dabar Sianas) įkūrė vertimų centrą. Jis pritraukė žmonių iš visos Rytų Azijos. Xuanzangas į kinų kalbą išvertė 1330 knygų. Jo mėgstamiausia budizmo dalis buvo Jogācāra, arba "Tik sąmonė".

Tuo metu Japonijoje išpopuliarėjo Han Čan budizmas.

Song dinastija (960-1279 m.)

Songų dinastijos laikais vyriausybė naudojo Chán (禪), kad sustiprintų šalies kontrolę. Chán tapo populiariausia kinų budizmo rūšimi.

Juan dinastija (1279-1368 m.)

Juanų dinastijos laikais mongolų imperatoriams patiko Tibeto budizmas, todėl jie samdė Tibeto vienuolius kaip valstybės tarnautojus. Tai sukėlė korupciją. Vėliau Mingų dinastija nuvertė Juanių dinastiją, ir Tibeto lamos nebeturėjo įtakos dvarui.

Mingų dinastija (1368-1644 m.)

Čan mokykla buvo tokia populiari, kad jai priklausė visi vienuoliai. Tuo metu Kinijos budistai vyrai ir moterys rašė gražią poeziją.

Čingų dinastija (1644-1911)

Čingai rėmė Tibeto budizmą.

Apie 1900 m. budistai iš kitų Azijos šalių susidomėjo Kinijos budizmu. 1893 m. Šanchajuje lankėsi Anagarika Dharmapala. Jis ir kiti indai stengėsi, kad kinai padėtų atgaivinti budizmą Indijoje. Japonijos budistai taip pat lankėsi Kinijoje. Tuo metu (o gal ir anksčiau) Kinijoje buvo daugiausia budistų pasaulyje.

Čingų dinastijos Kinijos budistų vienuoliai


Bodhisatva Avalokitešvara (Guanyin), medis, XI a., Šiaurės Songų dinastija, Sent Luiso meno muziejus


Xuanzang statula prie milžiniškos laukinių žąsų pagodos Sianio mieste.


Nalandos universiteto griuvėsiai Indijoje, kur mokėsi Siuanzangas.


Kumāradžīvos statula priešais Kizilo urvus Kukoje, Sindziange, Kinijoje


Baltojo arklio šventykla, tradiciškai laikoma kinų budizmo ištakomis.


Žemėlapis, kuriame pavaizduotas budizmo paplitimas ir pagrindiniai jo padaliniai


東漢四川青銅搖錢樹上有西王母與坐佛。

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Han budizmas?

Klausimas: Kokios yra kitos dvi pagrindinės egzistuojančios budizmo mokyklos?

K: Iš kur kilęs hanų budizmas?

K: Kaip Han budizmas sąveikauja su Indijos religijomis?

K: Kuriose šalyse daugiausia praktikuojamas han budizmas?

K: Kokia kalba iš pradžių buvo užrašyta mahajana?

Paieška pagal raidę