Pagrindinės Kinijos religijos yra budizmas, kinų folkloras, daoizmas, konfucianizmas ir daugelis kitų. Kiekviena iš šių tradicijų turi ilgą ir sudėtingą istoriją, todėl jos dažnai persipina — daugelis kinų praktikuoja ritualus ir papročius, kurie semiasi elementų iš kelių tradicijų vienu metu.

Istorinė apžvalga

Daoizmas ir konfucianizmas kilę iš senojo kinų mąstymo: konfucianizmas labiau yra etikos ir visuomenės filosofija, pabrėžianti šeimą, pareigas ir hierarchiją, o daoizmas akcentuoja harmoniją su gamta, nerinkimą (wu wei) ir ilgą tradiciją alchemijos, meditacijos bei vietinių šventyklų praktikų. Budizmas atėjo į Kiniją per Šilko kelią ir kontaktus su Indija maždaug I a.–VI a. po Kristaus; jis smarkiai paveikė kinų religinius ir kultūrinius sluoksnius.

Kinų folkloras apima protėvių garbinimą, vietinių deivių ir dvasių tradicijas, prietarus, liaudies mediciną ir kasdienius apeiginius papročius. Šie elementai išliko gyvybingi tiek kaimo, tiek miestų bendruomenėse.

Tangų dinastijos laikais Kinijoje jau buvo žinomas islamas, atneštas per prekybinius ryšius su arabų ir persų prekeiviais. Taip pat nuo ankstyvųjų laikų čia buvo mažesnės žydų bendruomenės — labiausiai žinoma yra Kaifengo žydų bendruomenė, kuri istoriniuose šaltiniuose minimas kaip nedidelė, bet reikšminga grupė.

Pagrindinės tradicijos ir grupės šiandien

  • Budizmas: viena iš plačiausiai praktikuojamų religijų; jo formos Kinijoje apima mahajanos tradicijas, vietines budistines mokyklas ir folkloro elementus.
  • Daoizmas,—savininkas daugeliui ritualinių praktikų, šventyklų ir klasiškos kinų mistikos.
  • Konfucianizmas: dažnai vertinamas kaip moralinė ir visuomeninė doktrina; per pastaruosius dešimtmečius matomas tam tikras konfucianizmo atgaivinimas ir viešoji jo integracija į švietimą bei valstybės diskursą.
  • Kinų folkloras: apima protėvių garbinimą, vietines šventes (pvz., Pavasario šventė/Chinese New Year, Qingming), apeigas ir magiškus papročius.
  • abraominės religijos ir kitos užsienio tradicijos: Kinijoje egzistuoja krikščionys (katalikai ir protestantai), musulmonai ir mažos žydų bendruomenės.
  • Chujų ir uigūrų tautos dažniausiai yra musulmonai, nors jų religingumas, papročiai ir kalbos skirtiniai yra dideli.

Dabartinė padėtis ir valstybės politika

Po 1949 m. įkūrimo Kinijos Liaudies Respublikoje valstybės ideologija tapo oficialiu ateizmu, o religijos veikla buvo smarkiai reglamentuojama. Po kultūrinės revoliucijos (1966–1976) religinių praktikų laisvės 1980-aisiais buvo atstatomos, tačiau religija Kinijoje dabar veikia griežtai reglamentuojamoje sistemoje: leidžiami tik valstybės pripažinti religinių organizacijų tinklai (pvz., Budistų asociacija, Daoistų asociacija, Kinijos katalikų bažnyčios variantas, trimis savęs pagrįsta protestantų organizacija ir kt.).

Religijos statistika labai skiriasi pagal šaltinius. Vietiniai demografiniai tyrimai ir tarptautinės organizacijos pateikia skirtingus skaičius: budistų, tradicinių liaudies religijų praktikų ir konfucianizmo palikuonių gali būti šimtai milijonų, krikščionių — dešimtys milijonų, musulmonų — keliolika ar keliasdešimt milijonų. Tikslūs skaičiai yra ginčytini dėl metodologinių skirtumų ir politinių apribojimų, todėl dažnai pateikiamos tik apytikslės vertės.

Kontrolė ir represijos. Kinijos valdžia pastaraisiais dešimtmečiais intensyvino religijų „sinifikacijos“ politiką — siekį pritaikyti religijas prie „socializmo su kinietiškais bruožais“. Tai reiškia griežtesnę priežiūrą, ideologinį mokymą, kai kuriose srityse — šventyklų ar religinių simbolių pašalinimą, o taip pat privalomą religinių institucijų registraciją. Ypatingas tarptautinio dėmesio sulaukęs reiškinys yra uigūrų ir kitų musulmoniškų grupių, ypač Xinjiang regione, stebėjimas ir priverstinės "perauklėjimo" programos; šis klausimas yra tarptautinių žmogaus teisių organizacijų kritikos objektas.

Tarp kitų jautrių temų — 1999 m. pradėtas griežtas susidorojimas su Falun Gong ir panašiomis naujomis dvasinėmis grupėmis, kurių veikla buvo uždrausta. Taip pat pasitaiko susidūrimų dėl religinių laisvių net ir tais atvejais, kai bendruomenės stengiasi veikti legaliai.

Kultūrinė reikšmė ir kasdienybė

Nepaisant reglamentavimo, religija Kinijoje tebėra stiprus socialinis ir kultūrinis faktorius: religijos formos dalyvauja giminiuose ritualuose, laidotuvėse, vestuvėse, šventėse ir kasdieniuose apeiginiuose veiksmuose. Prototipinis kinų požiūris dažnai derina konfucianinius moralinius principus su daoistiniais ir budistiniais praktikavimo elementais bei vietine liaudies religija, todėl daugelis žmonių neskaito savęs pagal vieną religijos etiketę.

Išvados

Kinijos religijų paveikslas yra sudėtingas ir dinamiškas: čia susipina senosios filosofinės sistemos, budizmas ir gausios liaudies tradicijos bei užsienio tikėjimai. Pastaraisiais dešimtmečiais religijos išgyvena atgimimą, bet tuo pačiu susiduria su griežta valstybės kontrole ir politinėmis ribomis. Kad suprastume religijų vaidmenį Kinijoje, būtina atsižvelgti tiek į istorinius kontekstus, tiek į šiandienos socialines ir politines realijas.