Vokietijos suvienijimas: apibrėžimas, istorija ir reikšmė (1871)

Vokietijos suvienijimo procesas vyko XIX a. (1800–1900 m.) ir buvo sudėtingas politinis, ekonominis ir kultūrinis reiškinys. Prieš suvienijimą Vidurio Europoje egzistavo daugybė valstybinių vienetų — nuo didelių karalysčių iki mažų kunigaikštysčių, kai kurios iš jų buvo vos kelių dešimčių kilometrų pločio. Daug vokiečių siekė turėti vieningą, stiprią ir politiškai reikšmingą valstybę, kuri atstovautų bendrą kalbą, kultūrą ir ekonominius interesus.

Kas buvo prieš suvienijimą?

Napoleono karai ir jų pasekmės smarkiai pakeitė Vokietijos žemėlapį. Napoleono poveikis sukėlė daug mažų valstybių sujungimus ir administracines reformas, o 1813 m. Leipcigo mūšyje (Tautų mūšyje) daugelis Vokietijos valstybių prisijungė prie Rusijos, Švedijos ir Austrijos prieš Napoleono kariuomenę. 1815 m. Vienos kongresas formaliai sudarė vokiečių valstybių sąrangą — Vokiečių konfederaciją — kurioje Austrija išsaugojo didelę įtaką, o Prūsija tapo jos pagrindine varžove.

Ekonomiškai svarbų vaidmenį suvienijimo procese atliko Zollverein (muitų sąjunga), kurią iniciavo Prūsija: ji suvienijo daugelio Vokietijos valstybių muitų teritorijas ir skatinusi prekybą bei pramoninę plėtrą. Taip pat sparčiai vystėsi geležinkeliai ir gamyba — tai didino bendrus interesus ir skatino politinę integraciją.

Kelias į suvienijimą: prievartinės ir diplomatinės priemonės

Suvienijimo idėja buvo įvairių srovėmis: liberalios ir nacionalistinės jėgos reikalavo vienodesnės konstitucinės sistemos, o konservatyvūs Prūsijos lyderiai ieškojo būdų suvienyti Vokietiją, išvengiant revoliucinių permainų. Praktinį suvienijimo planą išvystė Prūsijos kancleris Otto von Bismarckas, kuris siekė „ geležies ir kraujo “ politikos — tai reiškė, kad tik karas ir diplomacija gali užtikrinti Prūsijos vadovaujamą vienybę.

Svarbiausi karai, vedę prie suvienijimo, buvo:

• 1864 m. karas su Danija (Prūsija ir Austrija prieš Daniją) — pasikeitė Šlezvigo ir Holšteino statusas;
• 1866 m. Austrijos ir Prūsijos karas (Septynerių savaičių karas) — Prūsijos pergalė išstūmė Austriją iš vokiečių politikos dominuojančios padėties ir leido suformuoti Šiaurės Vokietijos konfederaciją;
• 1870–1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karas — pergalė prieš Prancūziją suvienijo Vokietijos valstis aplink Prūsiją ir paskatino baigiamąjį politinį aktą.

1871 m. — Vokietijos imperijos įkūrimas

Suvienijimas formalizuotas 1871 m. sausio 18 d. Po pergalės prieš Prancūziją vokiečių valstybėms atstovaujantys valdovai susirinko Versalyje (Prancūzija), Veidrodžių salėje, kur paskelbė naują politinį darinį — Vokietijos imperiją (Deutsches Kaiserreich). Prūsijos karalius Vilhelmas I (Wilhelm I) buvo paskelbtas Vokietijos imperatoriumi (Kaiser), o imperijos kancleriu tapo Otto von Bismarckas. Nors imperija turėjo centralizuotą vadovybę, daug senųjų valstybių išsaugojo plačias autonomines teises ir monarchines institucijas.

Pagrindinės politinės ir teisės pasekmės

Suvienijimo metu priimta Imperijos konstitucija sudarė tam tikrą federalinę struktūrą: egzistavo imperatoriaus valdžia, Reichstagas (parlamentas) ir federalinės institucijos; kartu valstijos išlaikė savo vyriausybes ir armijas tam tikru mastu. Bismarckas siekė išlaikyti politinį stabilumą ir praktiškaivaldyti per koalicijas su konservatyviais sąjungininkais.

Socialinės ir ekonominės pasekmės

Vokietijos suvienijimas pagreitino industrializaciją ir ekonominį augimą: plėtėsi geležinkeliai, pramonė ir finansų institucijos. Bismarckas vėliau įvedė modernias socialines reformas (sveikatos draudimą, nelaimingų atsitikimų draudimą ir pensijas) — tai buvo dalis bandymo sumažinti socialistinių idėjų populiarumą. Taip pat kilo Kulturkampf — Bismarcko politika prieš Katalikų bažnyčią — ir buvo priimti griežtesni įstatymai prieš socialistų veiklą (Anti‑Socialist Laws).

Tarptautinė reikšmė

Suvienijus Vokietiją, Europoje pasikeitė galios pusiausvyra: atsirado nauja didelė ir ekonomiškai stipri valstybė, kuri tapo svarbia galia diplomatijoje, karinėse sąjungose ir kolonijinėje konkurencijoje. Tai ilgainiui prisidėjo prie sudėtingesnių sąjungų tinklų ir įtampos, kuri tarpukariu bei XX a. pradžioje turėjo didelę įtaką Europos istorijai.

Iššūkiai ir kritika

Vienijimo procesas kėlė ir daug problemų: ne visi politikai ir visuomenės sluoksniai pritarė tokiam sprendimui. Buvo diskutuojama apie galios pasiskirstymą tarp didžiųjų valstybių (Austrija ir Prūsija), mokesčių surinkimą, teismų ir administracijos centralizaciją. Taip pat liko regioninių skirtumų — kalbiniai, religinių ir socialinių — kuriuos reikėjo spręsti ilguoju laikotarpiu.

Santrauka: Vokietijos suvienijimas 1871 m. buvo ilgalaikės politinės, ekonominės ir kultūrinės raidos apoteozė: jis suformavo naują Europos galią, kuri pakeitė žemyno politikos, ekonomikos ir karinę pusiausvyrą. Procesą lemė tiek nacionalistinės aspiracijos ir ekonominiai interesai, tiek Prūsijos politikos vadovavimas ir sėkmingi kariniai konfliktai, kurių kulminacija buvo paskelbimas Versalyje.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks įvykis lėmė Vokietijos suvienijimą?

K: Kada įvyko Vokietijos suvienijimas?

K: Kas Versalyje, Prancūzijoje, paskelbė vokiečių tautą?

K: Koks mūšis dar vadinamas Tautų mūšiu?

K: Kas užbaigė Napoleono karus ir paliko Austriją kaip galingą valstybę?

K: Kokių problemų kilo suvienijus Vokietiją?

Paieška pagal raidę