Vienos kongresas (1814–1815): Europos valstybių konferencija po Napoleono

Vienos kongresas (1814–1815): gilinimasis į diplomatiją, Metternicho vadovavimą ir Europos politinę pertvarką po Napoleono — priežastys, derybos ir ilgalaikės pasekmės.

Vienos kongresas buvo didžiųjų Europos valstybių ambasadorių konferencija. Ji vyko Vienoje nuo 1814 m. lapkričio 1 d. iki 1815 m. birželio 8 d. Pirmininkavo Austrijos valstybės veikėjas Klemensas Venzelis fon Metternichas.

Jos tikslas buvo nuspręsti dėl politinės padėties Europoje po Napoleono pralaimėjimo. Tiksliau tariant, Vienos kongreso niekada nebuvo. Vietoj to vyko neoficialios didžiųjų valstybių diskusijos.

Kongrese buvo sprendžiama dėl visos Europos po Napoleono karų, išskyrus taikos su Prancūzija sąlygas, kurios jau buvo nustatytos prieš kelis mėnesius, 1814 m. gegužės 30 d., pasirašytoje Paryžiaus sutartyje.

Keturios nugalėtojos tikėjosi, kad prancūzams bus užkirstas kelias dalyvauti derybose, tačiau Charles'iui-Maurice'ui de Talleyrand'ui-Périgord'ui pirmosiomis derybų savaitėmis pavyko patekti į "jos vidines tarybas".

Istorinis kontekstas

Po Napoleono karų Europa buvo smarkiai destabilizuota: sugriauta politinė tvarka, pakeistos sienos ir sustiprėjusios naujos jėgos. Pagrindinis tikslas buvo atkurti politinį stabilumą ir užtikrinti, kad nereikalingos grėsmės iš Prancūzijos ar kitur nebeatsirastų. Kongresas siekė suderinti didžiųjų valstybių interesus taip, kad būtų išlaikyta pusiausvyra ir vengta naujų karų.

Dalyviai ir darbo metodas

Pagrindinę sprendimų galią turėjo keturios „nugalėtojos“ — Austrija, Rusija (per savo atstovus), Didžioji Britanija ir Prūsija — taip pat įtaką turėjo atkurtoji Prancūzija, kurią reprezentavo Talleyrand. Kongresas dažnai nevykdė formalių viešų posėdžių: svarbiausi sprendimai buvo priimami neoficialių susitikimų, vakarienių ir kabinetinių derybų metu. Dėl tokio darbo būdo kartais sakoma, kad tai buvo ne tiek „kongresas“ tradicine prasme, kiek didžiųjų galių susitarimų vieta.

Pagrindiniai sprendimai ir teritoriniai pokyčiai

Nors derybų eiga buvo sudėtinga ir užtruko, kongresas priėmė keletą svarbių sprendimų, kurie pakeitė Europos politinę žemėlapį. Svarbiausi iš jų:

• Buvo laikomasi principo atkurti legitimaciją: daugelis sosto praradusių dinastijų buvo grąžintos, siekiant užtikrinti stabilumą.
• Sukurta arba sutvirtinta buferinė valstybė prieš Prancūziją: sujungta Jungtinė Nyderlandų Karalystė (šiaurės ir pietų Nyderlandai) ir kitokios sienų korekcijos, kad sumažintų Prancūzijos grėsmę.
• Prūsija stipriai išplėtė savo teritoriją Vakarų vokiečių žemėse (pvz., Reinlandas), taip sustiprindama savo vaidmenį Vokietijos regione.
• Rusija išsaugojo didelę įtaką Lenkijos srityje — buvo sukurta „Lenkijos Karalystė“ (kartais vadinama Kongresine Lenkija) asmenine Rusijos caras valdžia.
• Austrija gavo didesnę įtaką Italijoje (pvz., Lombardija ir Venetas sudarė Austrijos kontrolę turinčią karalystę) ir išsaugojo svarbią poziciją Vokietijos reikalams.
• Vokietijos žemėse panaikintas Senasis Šventosios Romos imperijos politinis darinys; vietoje jo įkurta laisvoji Vokietijos sąjunga (Deutscher Bund) – jungtis apie 30–40 vokiečių valstybių, kuriai pirmininkavo Austrija.
• Kongresas taip pat oficialiai pripažino Šveicarijos neutralumą ir siekė užtikrinti jos saugumą tarp didžiųjų valstybių.

Talleyrand ir Prancūzijos vaidmuo

Nors prancūzai iš pradžių buvo pašalinti arba laukiami antrame plane, Talleyrand savo diplomatiniu meistriškumu sugebėjo įtvirtinti Prancūzijos buvimą sprendžiant Europos reikalus. Dėl šios priežasties Prancūzija gavo palankesnę padėtį nei manyta iš karto po karo — tai padėjo integruoti Prancūziją į naują tarptautinę pusiausvyrą.

Pasekmės ir reikšmė

Vienos kongreso sprendimai turėjo tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes pasekmes:

• Buvo sukurtas politinis mechanizmas, vadinamas „Europos koncertu“ (Concert of Europe) — neformalūs susitarimai tarp didžiųjų galybių spręsti tarptautines krizes diplomatiniu būdu.
• Trumpuoju laikotarpiu (apie 40 metų) tarp didžiųjų Europos valstybių sėkmingai pavyko išlaikyti santykinį stabilumą ir išvengti didelio masto konflikto tarp pagrindinių galių iki vidurio XIX a.
• Tačiau sprendimai dažnai ignoravo augančius tautinius ir liberalius judėjimus: restauracinė politika bei konservatyvūs sprendimai slopino nacionalizmą ir politinę reformą, kas vėliau prisidėjo prie 1848 m. revoliucijų bangos ir tolimesnių permainų XIX a.
• Kongresas parodė, kad didžiosios valstybės gali tvarkyti teritorinius ir politinius pokyčius be platesnio visuomenės atstovavimo — tai turėjo ilgalaikį poveikį Europos diplomatijai ir galios pusiausvyrai.

Vertinimas

Istorikai vertina Vienos kongresą įvairiai: vieni pabrėžia, kad jis sėkmingai atstatė taiką ir stabilumą po ilgo karo periodo, kiti kritikuoja jo konservatyvią prigimtį ir regionų tautinių siekių ignoravimą. Vis dėlto kongreso sprendimai sudarė pagrindą naujai Europos santvarkai, kurios pasekmės formavo žemyno politiką visą XIX a.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Vienos kongresas?

K: Kas buvo Vienos kongreso pirmininkas?

K: Koks buvo Vienos kongreso tikslas?

K: Ar Vienos kongresas buvo tik vienas?

K.: Kuo rūpinosi kongresas?

K: Kada buvo nuspręsta dėl taikos su Prancūzija sąlygų?

K: Ar nugalėjusios valstybės tikėjosi į derybas įtraukti prancūzus?

Paieška pagal raidę