Šiaurės Vokietijos konfederacija (1866–1867): apibrėžimas ir istorija
Šiaurės Vokietijos konfederacija (vok. Norddeutscher Bund) pradžioje buvo 22 šiaurės Vokietijos žemių karinė sąjunga, vėliau tapusi veikiančia federacine valstybe. Iki tol dauguma tų žemių dalyvavo Zollvereinas – muitų sąjungoje, kuri skatino laisvą prekybą tarp Vokietijos teritorijų ir palengvino ekonominę integraciją. Konfederacija pradėjo formaliai veikti 1866 m. rugpjūtį, o 1867 m. liepos 1 d. priimta konstitucija pavertė ją federaline valstybe, kuriai vadovavo Prūsijos karalystė.
Priežastys ir įkūrimas
Austrijos ir Prūsijos priešprieša, intensyvėjusi XIX a. septintajame dešimtmetyje, išsivystė į 1866 m. karą – vadinamąjį Austrijos ir Prūsijos karą. Tiesioginės karo priežastys buvo neišspręstas Šlezvigo–Holšteino klausimas (kurį Prūsija ketino aneksuoti) ir ginčai dėl Vokietijos konfederacijos pertvarkymo. Po karinių Prūsijos pergalių vasarą buvo sudaryti susitarimai, leidę Prūsijai reorganizuoti politinį žemėlapį šiauriau nuo Maino upės. Pagrindinis Prūsijos architektas buvo ministras prezidentas Otto von Bismarkas, veikiantis karaliaus karaliui Vilhelmui I nurodymu.
Organizavimas ir konstitucija
1866 m. rugpjūčio 18 d. Prūsija ir dauguma šiaurės Vokietijos valstybių pasirašė rugpjūčio sutartį, kurioje numatė karinės sąjungos formavimą ir ketinimą peraugti į federaciją. 1867 m. konfederacijos konstitucija įtvirtino dvi pagrindines institucijas:
- Bundesrat – valstybių atstovų taryba, kuri reprezentavo federacines sudedamąsias dalis ir turėjo teisę siūlyti, pritarti arba vetuoti įstatymus. Prūsija turėjo lemiamą balsų skaičių, todėl faktinę politinę įtaką;
- Reichstag – parlamentas, renkamasis tiesioginiais rinkimais. Rinkimai vyko pagal plačiau taikytą vyrų rinkimų teisę (universal male suffrage), kas XIX a. pabaigoje buvo palyginti pažangi praktika Vokietijos kontekste.
Federacijos vykdomojoje grandyje Bismarckas ėjo Federacijos kanclerio (Bundeskanzler) pareigas, o kariuomenė buvo organizuota pagal Prūsijos pavyzdį – su bendru vadovavimu ir sąjungine mobilizacija.
Narių sudėtis ir administracija
Konfederaciją sudarė įvairaus rango valstybių – karalysčių, kunigaikštystių, hercogysčių, didžiųjų kunigaikštysčių ir laisvųjų Hansos miestų – grupė. Nors kiekviena sudedamoji dalis išlaikė tam tikrą vidaus autonomiją (teisės aktai, administracija), daug svarbių sričių – užsienio politika, muitinė, paštas, geležinkelių bendradarbiavimas ir kariniai reikalai – koordinuoti centraliai. Siekiant praktinės ekonominės ir teisminės vienovės, konfederacija tęsė Zollvereino tradicijas ir plėtė bendrus teisės aktus bei administracines sistemas.
Ekonomika, teisė ir techninė integracija
Šiaurės Vokietijos konfederacija stiprino vieningą prekybos zoną, plėtė geležinkelių tinklą ir standartizavo kai kurias administracines procedūras. Konfederacija skatino teisės aktų harmonizavimą, plėtojo pašto ir telekomunikacijų sistemas, o bendresnė valiutos politika ir muitų reglamentai palengvino prekių judėjimą. Šie žingsniai sutelkė materialinę bazę tolesnei politinei vienybei.
Konfederacijos reikšmė ir paveldas
Šiaurės Vokietijos konfederacija laikoma svarbiu etapu Vokietijos vienybės kelyje. Ji suteikė politinę ir institucinę struktūrą, kuri vėliau buvo pritaikyta ir išplėsta įkuriant Vokietijos imperiją po Prancūzijos–Prūsijos karo (1870–1871). Po pergalingo karo su Prancūzija pietinės Vokietijos valstybės prisijungė prie šios struktūros, o 1871 m. pabaigoje / pradžioje konfederacijos konstitucinė sistema ir institucijos tapo pagrindu naujai įsteigtam Vokietijos imperijos (Deutsches Reich) režimui; tokiu būdu Šiaurės Vokietijos konfederacija prisidėjo prie vieningos Vokietijos valstybės susiformavimo.
Trumpa chronologija
- 1866 m. rugpjūtis – Prūsijos ir šiaurės Vokietijos žemių sutartys po Austrijos ir Prūsijos karo;
- 1867 m. vasaris–liepa – rinkimai ir konstitucijos priėmimas; liepos 1 d. konstitucija įsigalioja;
- 1870–1871 m. – Prancūzijos–Prūsijos karas, po kurio pietinės valstybės prisijungė prie prūsų vadovaujamos Vokietijos vienybės;
- 1871 m. – Šiaurės Vokietijos konfederacijos institucijos integruojamos į Vokietijos imperijos valdymo sistemą.
Apibendrinant, Šiaurės Vokietijos konfederacija buvo pereinamasis politinis darinys: ji sujungė karinę ir ekonominę galią šiaurės Vokietijos žemėse, sukūrė federalines institucijas ir sudarė sąlygas galutinei vokiečių vienybės realizacijai XIX a. pabaigoje.
Union
Bismarko vadovaujamos sąjungininkų vyriausybės pateikė pasiūlymą dėl Šiaurės Vokietijos konstitucijos. Buvo išrinktas Šiaurės Vokietijos gyventojams atstovaujantis organas - konstitucinis reichstagas. Rinkimai įvyko 1867 m. vasario mėn. Po tam tikrų pasiūlymo pakeitimų žemių vyriausybės ir parlamentai pritarė galutiniam projektui. Liepos 1 d. konstitucija įsigaliojo.
Pagal Konstituciją įstatymų leidyba priklausė dviem organams. Reichstagas buvo parlamentas, kurį rinko visi vyresni nei 25 metų vyrai. Federalinė taryba buvo žemių vyriausybėms atstovaujantis organas. Bundespräsidium turėtojas buvo Prūsijos karalius (sąmoningai buvo vengiama "respublikoniško" termino "prezidentas"). Bundespräsidium turėtojas skyrė federalinį kanclerį. Ne pagal pavadinimą, bet faktiškai tai buvo (vienintelis) federalinis ministras, vykdomosios valdžios vadovas.
1870 m. per Prancūzijos ir Prūsijos karą Pietų Vokietijos žemės prisijungė prie Šiaurės Vokietijos konfederacijos. 1871 m. sausio 1 d. priimtoje naujoje konstitucijoje šalis iš "Šiaurės Vokietijos konfederacijos" buvo pervadinta į "Vokietijos imperiją". Bundespräsidium turėtojas gavo papildomą imperatoriaus titulą. Konstitucijoje aprašyta politinė sistema ir vėliava liko ta pati. (Galutinė imperijos konstitucija parengta 1871 m. balandžio/gegužės mėn.; dėl to beveik visi terminai, kuriuose buvo žodis "federalinė", buvo pakeisti į "imperatoriškoji").
Šiuolaikinė nacionalinė Vokietijos valstybė kaip tarptautinis subjektas ir juridinis asmuo yra tapati Šiaurės Vokietijos konfederacijai. Iš esmės tebegalioja 1867-1870 m. teisė ir tarptautinės sutartys. Per 1867-1878 m. trukusį konservatyvų ir liberalų bendradarbiavimą Vokietijoje įvyko nepaprastas modernizavimas ir suvienijimas. Šiaurės Vokietijos konfederacija įvedė metrinę sistemą, modernų baudžiamąjį kodeksą (Strafgesetzbuch), vienodas teises visoms konfesijoms, pašto sąjungą ir kt.
Pašto ženklai
Nuo 1868 m. sausio 1 d. federacija tvarkė paštą ir leido pašto ženklus. Tačiau federacija neleido savo pinigų, todėl reikėjo leisti skirtingus pašto ženklus. Šiaurinėje apygardoje buvo naudojami grašiais įvertinti pašto ženklai, pietinėje apygardoje - kreiceriais įvertinti pašto ženklai. Visi šie pašto ženklai buvo pažymėti NORDDEUTSCHER POSTBEZIRK (Šiaurės Vokietijos pašto rajonas).
Hamburgui buvo išspausdintas trečias pašto ženklų rinkinys. Jie taip pat buvo pažymėti STADTPOSTBRIEF HAMBURG.
Valstybių narių sąrašas
| Valstybė | Sostinė | |
| Karalystės (Königreiche) | ||
|
| Prūsija (Preußen) | |
|
| Saksonija (Saksonija) | |
| Didžiosios kunigaikštystės (Großherzogtümer) | ||
|
| Hesenas (Hesenas) | |
|
| Meklenburgas-Šverinas | Šverinas |
|
| Meklenburgas-Štrelicas | Neustrelicas |
|
| Oldenburgas | Oldenburgas |
|
| Saksonija-Veimaras-Eizenachas (Sachsen-Weimar-Eisenach) | Veimaras |
| Kunigaikštystės (Herzogtümer) | ||
|
| Anhaltas | |
|
| Brunswick (Braunšveigas) | Braunšveigas |
|
| Saksonija-Altenburgas (Saksonija-Altenburgas) | Altenburgas |
|
| Saksonija-Koburgas ir Gota (Sachsen-Coburg und Gotha) | Coburg |
|
| Saksonija-Meiningenas (Saksonija-Meiningenas) | Meiningenas |
| Kunigaikštystės (Fürstentümer) | ||
|
| Lippe | Detmoldas |
|
| Reuss, jaunesnioji linija | Gera |
|
| Reussas, vyresnysis linijinis specialistas | Greiz |
|
| Schaumburg-Lippe | Bückeburg |
|
| Švarcburgas-Rudolštatas | Rudolštatas |
|
| Švarcburgas-Sondershauzenas | Sondershauzenas |
|
| Waldeck-Pyrmont | Arolsen |
| Laisvieji Hanzos miestai (Freie Hansestädte) | ||
|
| Brėmenas | |
|
| Hamburgas | |
|
| ||
.svg.png){kind=small}
.svg.png){kind=small}
.svg.png){kind=small}
.svg.png){kind=small}
.svg.png){kind=small}
.svg.png){kind=small}
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Šiaurės Vokietijos konfederacija?
A: Šiaurės Vokietijos konfederacija buvo 22 šiaurės Vokietijos žemių karinė sąjunga, vėliau tapusi federacine valstybe.
K: Kas buvo prieš Šiaurės Vokietijos konfederaciją?
A: Prieš Šiaurės Vokietijos konfederaciją veikė Zollvereinas, kuris buvo muitų sąjunga, leidusi laisvą prekybą tarp daugumos Vokietijos valstybių.
K: Kada įsigaliojo Šiaurės Vokietijos konstitucija?
A: Šiaurės Vokietijos Konstitucija įsigaliojo 1867 m. liepos 1 d.
K: Kas lėmė 1866 m. Austrijos-Prūsijos karą?
A.: Nuo XVII a. septintojo dešimtmečio besitęsianti Austrijos ir Prūsijos priešprieša lėmė Austrijos ir Prūsijos karą 1866 m. liepą ir rugpjūtį. Tiesioginės šio karo priežastys buvo susijusios su Šlezvigo-Holšteino (kurį Prūsija ketino aneksuoti) ir Vokietijos konfederacijos reforma.
K: Kas vadovavo Prūsijai šiuo laikotarpiu?
A: Šiuo laikotarpiu Prūsijai vadovavo ministras pirmininkas Otto von Bismarckas, tarnavęs karaliaus Vilhelmo I laikais.
K: Kada Prūsija ir dauguma šiaurės Vokietijos valstybių pasirašė susitarimą?
A: 1866 m. rugpjūčio 18 d. Prūsija ir dauguma šiaurės Vokietijos valstybių pasirašė susitarimą, vadinamą rugpjūčio sutartimi. Šia sutartimi buvo sudaryta karinė sąjunga ir paskelbtas ketinimas sukurti federacinę valstybę.
K: Kuo federalinė valstybė skiriasi nuo kitų valdymo formų?
A: Federalinė valstybė skiriasi nuo aljanso, nes turi savo federalinę vyriausybę ir teisės aktus, tačiau ji taip pat skiriasi nuo unitarinės valstybės, nes žemiau federalinio lygmens vis dar yra galingų valstybių.
