Saksonijos karalystė (1806–1918): istorija, valdžia ir Drezdenas
Saksonijos karalystė (1806–1918): išsami istorija, valdžia ir Drezdeno vaidmuo — karai, politinės permainos ir kultūrinis paveldas.
Saksonijos karalystė (vok. Königreich Sachsen) egzistavo nuo 1806 m. iki 1918 m.
Nuo 1871 m. ji priklausė Vokietijos imperijai, o po Pirmojo pasaulinio karo tapo Veimaro respublikos dalimi. Jos sostinė buvo Drezdeno miestas, o šiuolaikinė jos teisių perėmėja yra Saksonijos laisvoji žemė.
Iki 1806 m. Saksonija buvo Šventosios Romos imperijos Saksonijos elektoratas. Tai reiškė, kad Saksoniją valdę kunigaikščiai buvo kunigaikščiai elektoriai ir galėjo padėti išrinkti naują Šventosios Romos imperijos imperatorių.
Kai Austerlico mūšyje imperatorių Pranciškų II nugalėjo Napoleonas ir imperija buvo panaikinta, elektoratas tapo nepriklausoma karalyste. Paskutiniuoju Saksonijos kurfiurstu tapo karalius Frydrichas Augustas I.
Po 1806 m. Jenos mūšio Saksonija prisijungė prie Reino konfederacijos ir liko jos sudėtyje iki 1813 m., kai Leipcigo mūšyje pralaimėjo Napoleonas.
Katalikiškas Saksonijos valdovas buvo vienas iš nedaugelio vokiečių lyderių, rėmusių prancūzus. Saksoniją okupavo Rusija, o 40 % karalystės, įskaitant istoriškai svarbų Vitenbergą, protestantiškosios reformacijos vietą, užėmė Prūsija, tačiau Frydrichui Augustui buvo leista grįžti valdyti likusią karalystės dalį, kuriai tebepriklausė didieji miestai Drezdenas ir Leipcigas. Karalystė taip pat prisijungė prie Vokietijos konfederacijos - naujos Vokietijos valstybių organizacijos, turėjusios pakeisti Šventąją Romos imperiją.
Valdymas, dinastija ir konstitucinė raida
Saksoniją valdė Vettinų (Wettin) dinastijos Albertinų atšaka. Po karalystės įkūrimo 1806 m. karaliai iš eilės buvo:
- Frydrichas Augustas I (Friedrich August I), 1806–1827
- Antonas (Anton), 1827–1836
- Frydrichas Augustas II, 1836–1854
- Jonas (Johann), 1854–1873
- Albertas (Albert), 1873–1902
- Georgas (Georg), 1902–1904
- Frydrichas Augustas III, 1904–1918
1831 m. buvo priimta konstitucija, įtvirtinusi dviejų rūmų parlamentą (Landtag): Pirmąją rūmą sudarė didikai ir paskirtieji nariai, o Antrąją – išrinktieji atstovai. Nors konstitucija suteikė tam tikrą politinę viešumą ir institucijas, reali valdžia išliko stipriai susieta su monarchu ir jo ministrų taryba.
Vokietijos vienijimas ir karinės bei tarptautinės sąsajos
Saksonija pirmiausia prisijungė prie Napoleono inicijuotos Reino konfederacijos, vėliau, po Napoleono pralaimėjimo ir pokyčių 1815 m., įsiliejo į Vokietijos konfederaciją. 1866 m. Austro–Prūsijos karo metu Saksonija stojo kartu su Austrija; po karo ji išlaikė savo monarchiją, bet politinė įtaka Berlyne išaugo. 1871 m. karalystė tapo dalimi Vokietijos imperijos, išlaikydama tam tikrą autonomiją vidaus reikalams ir savo karinius dalinius – Saksonijos divizijas integruotos į imperijos kariuomenę.
Ekonomika, pramonė ir infrastruktūra
Saksonija XIX a. tapo vienu iš labiausiai industrializuotų Vokietijos regionų. Svarbiausi sektoriai:
- lengvoji pramonė, tekstilė (pvz., Plauen nėriniai),
- mašinų inžinerija ir metalurgija (Chemnitz buvo vadinamas „Saksonijos Mančesteriu“),
- kasyba ir metalų perdirbimas Erzgebirge regione,
- keramika ir porceliano gamyba (Meissen porcelianas),
- knygų leidyba ir prekyba Leipcige – svarbi prekių parodų ir leidybos centras.
Drezdenas: sostinė, kultūra ir menas
Drezdenas ilgą laiką buvo karališkosios rezidencijos centras ir kultūros šerdis. Mieste veikė karališkieji rūmai, barokinis Zwinger kompleksas, Frauenkirche, Semperoper ir svarbios meno kolekcijos – pvz., Senųjų meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister). Drezdeno rūmų dvaras pritraukė muzikantus, kompozitorius ir menininkus; čia gyveno arba veikė tokie kūrėjai kaip Carl Maria von Weber ir vėliau Richard Wagner (kuris turėjo ryšių su Drezdenu).
Švietimas, mokslas ir kultūra
Saksonija turėjo senas universitetines tradicijas – svarbiausias švietimo centras buvo Leipcigo universitetas (įkurtas 1409 m.), taip pat Freibergas išsiskyrė savo technikos ir kasybos mokykla. Kultūrinis gyvenimas apėmė teatrus, koncertų scenas, leidybą ir dinamišką meno produkciją, kuri darė įtaką visai Vokietijai.
Įvykiai Pirmojo pasaulinio karo ir monarchijos pabaiga
Per Pirmąjį pasaulinį karą Saksonija, kaip dalis Vokietijos imperijos, dalyvavo karo veiksmuose; po karo prasidėjus revoliucijoms Vokietijoje 1918 m. lapkritį karalius Frydrichas Augustas III buvo priverstas abdicuoti (1918 m.), ir karalystė peraugo į civilinę respublikinę formą. Taip susikūrė Saksonijos laisvoji žemė, tapusi viena iš Veimaro respublikos žemių.
Paveldas ir reikšmė
Saksonijos karalystė paliko ilgalaikį paveldą: stiprius miestų kultūros centrus (Drezdenas, Leipcigas), technologinę ir pramoninę bazę, architektūrinius ir meno lobius bei administracinę ir teisinę tradiciją, kuri dalinai perleista moderniai Saksonijai. Jos istorija atspindi sudėtingus XIX a. Vokietijos pokyčius – nuo Napoleono laikų, per Vokietijos vienijimą, iki demokratijos ir modernios valstybės formų XX a. pradžioje.
Austrijos-Prūsijos karas ir Vokietijos imperija
1866 m. Austrijos-Prūsijos karo metu Saksonija stojo Austrijos pusėn. Saksonijos kariuomenė buvo vienintelė didelė kariuomenė, padėjusi Austrijai. Per taikos derybas Austrija pareiškė, kad Saksonija neturėtų būti baudžiama. Kitas šiaurės Vokietijos žemes, įskaitant didelę Hanoverio karalystę, po karo aneksavo (perėmė) Prūsija. Šios valstybės buvo pažadėjusios Austrijai pagalbą, bet padarė nedaug, todėl taikos derybose Austrija nesistengė joms padėti.
Kitais metais, 1867 m., Saksonija prisijungė prie Prūsijos vadovaujamos Šiaurės Vokietijos konfederacijos. Kai 1871 m. Prūsija nugalėjo Prancūziją Prancūzijos ir Prūsijoskare, Otto von Bismarckas konfederaciją pavertė Vokietijos imperija, kurios imperatoriumi tapo Vilhelmas I.
Jonas I, kaip Saksonijos karalius, buvo žemesnis už imperatorių, nors jis, kaip ir kiti Vokietijos kunigaikščiai, išlaikė kai kurias suverenaus valdovo teises, įskaitant ambasadorių siuntimą į kitas valstybes.


Saksonijos karalystė 1895 m.
Karalystės pabaiga
Vilhelmo I anūkas kaizeris Vilhelmas II atsisakė sosto 1918 m. po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Saksonijos karalius Frydrichas Augustas III abdikavo paskui jį, o Saksonijos karalystė tapo Saksonijos laisvąja valstybe naujai įkurtos Veimaro respublikos sudėtyje. Saksonijos karalystė gyvavo tik 112 metų.
Susiję puslapiai
- Saksonija
· v · t · e
| ||
Karalystės | Prūsija | Bavarija | Saksonija | Viurtembergas | |
Didžiosios kunigaikštystės | Badenas | Hesenas | Meklenburgas: Šverinas, Strelicas | Oldenburgas | Saksonija-Veimaras-Eizenachas | |
Kunigaikštystės | Anhaltas | Brunsvikas | Saksonija: Altenburgas, Koburgas ir Gota, Meiningenas | |
Kunigaikštystės | Schaumburg-Lippe | Schwarzburg: Rudolstadt, Sondershausen | Lippe | Reuss: Reusas | Waldeck-Pyrmont | |
Miestai-valstybės | Brėmenas | Hamburgas | Liubekas | |
Kita | Elzasas-Lotaringija | Kolonijinės valdos |
Klausimai ir atsakymai
K: Kaip vadinosi karalystė, gyvavusi nuo 1806 iki 1918 m.?
A: Saksonijos karalystė.
K: Ko dalimi Saksonija tapo po Pirmojo pasaulinio karo?
A: Po Pirmojo pasaulinio karo Saksonija tapo Veimaro respublikos dalimi.
K: Kokia buvo Saksonijos sostinė?
A: Saksonijos sostinė buvo Drezdenas.
K: Iki 1806 m. Saksonija buvo Šventosios Romos imperijos valstybė?
A: Iki 1806 m. Saksonija buvo Šventosios Romos imperijos elektoratas.
K: Kas tapo karaliumi, kai imperatorius Pranciškus II buvo nugalėtas Napoleono prie Austerlico ir imperija iširo?
A: Kai imperatorius Pranciškus II pralaimėjo Napoleonui prie Austerlico ir imperija iširo, karaliumi tapo Frydrichas Augustas I.
K: Kokia organizacija pakeitė Šventąją Romos imperiją po to, kai ji 1813 m. subyrėjo?
A: 1813 m. subyrėjus Šventajai Romos imperijai, Šventąją Romos imperiją pakeitė Vokietijos konfederacija - nauja Vokietijos valstybių organizacija.
K: Kiek teritorijos Prūsija atėmė iš Saksonijos po to, kai ją po pralaimėjimo prie Jenos okupavo Rusija?
A: Po pralaimėjimo prie Jenos Prūsija iš Saksonijos atėmė 40 % teritorijos, įskaitant Vitenbergą, kuris yra svarbus dėl to, kad čia vyko protestantiškoji reformacija.
Ieškoti