Saksonijos karalystė (vok. Königreich Sachsen) egzistavo nuo 1806 m. iki 1918 m.

Nuo 1871 m. ji priklausė Vokietijos imperijai, o po Pirmojo pasaulinio karo tapo Veimaro respublikos dalimi. Jos sostinė buvo Drezdeno miestas, o šiuolaikinė jos teisių perėmėja yra Saksonijos laisvoji žemė.

Iki 1806 m. Saksonija buvo Šventosios Romos imperijos Saksonijos elektoratas. Tai reiškė, kad Saksoniją valdę kunigaikščiai buvo kunigaikščiai elektoriai ir galėjo padėti išrinkti naują Šventosios Romos imperijos imperatorių.

Kai Austerlico mūšyje imperatorių Pranciškų II nugalėjo Napoleonas ir imperija buvo panaikinta, elektoratas tapo nepriklausoma karalyste. Paskutiniuoju Saksonijos kurfiurstu tapo karalius Frydrichas Augustas I.

Po 1806 m. Jenos mūšio Saksonija prisijungė prie Reino konfederacijos ir liko jos sudėtyje iki 1813 m., kai Leipcigo mūšyje pralaimėjo Napoleonas.

Katalikiškas Saksonijos valdovas buvo vienas iš nedaugelio vokiečių lyderių, rėmusių prancūzus. Saksoniją okupavo Rusija, o 40 % karalystės, įskaitant istoriškai svarbų Vitenbergą, protestantiškosios reformacijos vietą, užėmė Prūsija, tačiau Frydrichui Augustui buvo leista grįžti valdyti likusią karalystės dalį, kuriai tebepriklausė didieji miestai Drezdenas ir Leipcigas. Karalystė taip pat prisijungė prie Vokietijos konfederacijos - naujos Vokietijos valstybių organizacijos, turėjusios pakeisti Šventąją Romos imperiją.

Valdymas, dinastija ir konstitucinė raida

Saksoniją valdė Vettinų (Wettin) dinastijos Albertinų atšaka. Po karalystės įkūrimo 1806 m. karaliai iš eilės buvo:

  • Frydrichas Augustas I (Friedrich August I), 1806–1827
  • Antonas (Anton), 1827–1836
  • Frydrichas Augustas II, 1836–1854
  • Jonas (Johann), 1854–1873
  • Albertas (Albert), 1873–1902
  • Georgas (Georg), 1902–1904
  • Frydrichas Augustas III, 1904–1918
Karalius turėjo išskirtines vykdomąsias galias, tačiau XIX a. viduryje ir antroje pusėje politinė sistema tapo konstitucine monarchija su parlamento elementais.

1831 m. buvo priimta konstitucija, įtvirtinusi dviejų rūmų parlamentą (Landtag): Pirmąją rūmą sudarė didikai ir paskirtieji nariai, o Antrąją – išrinktieji atstovai. Nors konstitucija suteikė tam tikrą politinę viešumą ir institucijas, reali valdžia išliko stipriai susieta su monarchu ir jo ministrų taryba.

Vokietijos vienijimas ir karinės bei tarptautinės sąsajos

Saksonija pirmiausia prisijungė prie Napoleono inicijuotos Reino konfederacijos, vėliau, po Napoleono pralaimėjimo ir pokyčių 1815 m., įsiliejo į Vokietijos konfederaciją. 1866 m. Austro–Prūsijos karo metu Saksonija stojo kartu su Austrija; po karo ji išlaikė savo monarchiją, bet politinė įtaka Berlyne išaugo. 1871 m. karalystė tapo dalimi Vokietijos imperijos, išlaikydama tam tikrą autonomiją vidaus reikalams ir savo karinius dalinius – Saksonijos divizijas integruotos į imperijos kariuomenę.

Ekonomika, pramonė ir infrastruktūra

Saksonija XIX a. tapo vienu iš labiausiai industrializuotų Vokietijos regionų. Svarbiausi sektoriai:

  • lengvoji pramonė, tekstilė (pvz., Plauen nėriniai),
  • mašinų inžinerija ir metalurgija (Chemnitz buvo vadinamas „Saksonijos Mančesteriu“),
  • kasyba ir metalų perdirbimas Erzgebirge regione,
  • keramika ir porceliano gamyba (Meissen porcelianas),
  • knygų leidyba ir prekyba Leipcige – svarbi prekių parodų ir leidybos centras.
Saksonija buvo ir geležinkelių plėtros pradininkė Vokietijoje: vienas ankstyvųjų ilgųjų geležinkelio ruožų buvo tarp Leipcigo ir Drezdeno (atidarytas 1839 m.), kas sparčiai skatino prekybą ir pramoninę plėtrą.

Drezdenas: sostinė, kultūra ir menas

Drezdenas ilgą laiką buvo karališkosios rezidencijos centras ir kultūros šerdis. Mieste veikė karališkieji rūmai, barokinis Zwinger kompleksas, Frauenkirche, Semperoper ir svarbios meno kolekcijos – pvz., Senųjų meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister). Drezdeno rūmų dvaras pritraukė muzikantus, kompozitorius ir menininkus; čia gyveno arba veikė tokie kūrėjai kaip Carl Maria von Weber ir vėliau Richard Wagner (kuris turėjo ryšių su Drezdenu).

Švietimas, mokslas ir kultūra

Saksonija turėjo senas universitetines tradicijas – svarbiausias švietimo centras buvo Leipcigo universitetas (įkurtas 1409 m.), taip pat Freibergas išsiskyrė savo technikos ir kasybos mokykla. Kultūrinis gyvenimas apėmė teatrus, koncertų scenas, leidybą ir dinamišką meno produkciją, kuri darė įtaką visai Vokietijai.

Įvykiai Pirmojo pasaulinio karo ir monarchijos pabaiga

Per Pirmąjį pasaulinį karą Saksonija, kaip dalis Vokietijos imperijos, dalyvavo karo veiksmuose; po karo prasidėjus revoliucijoms Vokietijoje 1918 m. lapkritį karalius Frydrichas Augustas III buvo priverstas abdicuoti (1918 m.), ir karalystė peraugo į civilinę respublikinę formą. Taip susikūrė Saksonijos laisvoji žemė, tapusi viena iš Veimaro respublikos žemių.

Paveldas ir reikšmė

Saksonijos karalystė paliko ilgalaikį paveldą: stiprius miestų kultūros centrus (Drezdenas, Leipcigas), technologinę ir pramoninę bazę, architektūrinius ir meno lobius bei administracinę ir teisinę tradiciją, kuri dalinai perleista moderniai Saksonijai. Jos istorija atspindi sudėtingus XIX a. Vokietijos pokyčius – nuo Napoleono laikų, per Vokietijos vienijimą, iki demokratijos ir modernios valstybės formų XX a. pradžioje.