Naujosios Ispanijos vicekaralystė (1535–1821): Meksika, Filipinai, teritorijos

1535–1821 Naujoji Ispanija: vicekaralystė valdžiusi Meksiką, Filipinus ir platų Amerikos bei Ramiojo vandenyno regioną — kolonijų administracija, teritorijų raida ir kultūrinė įtaka.

Naujosios Ispanijos vicekaralystė buvo Ispanijos kolonijinė valda, egzistavusi 1535–1821 m. ir apimanti plačias teritorijas Šiaurės Amerikoje, Karibuose ir Azijoje. Ispanai ją paprastai vadino Naująja Ispanija — tą pavadinimą ypač siejo su centrine ir pietine dabartinės Meksikos dalimi, o kadangi vicekaralystės sostinė buvo Meksikas, tas pats pavadinimas nutaikytas ir platesnei administracinei vienetui. Vicekaralystė buvo svarbi Ispanijos imperijos dalis — tiek ekonomine, tiek strategine prasme.

Teritorijų apimtis

Naujosios Ispanijos vicekaralystė apėmė labai įvairias teritorijas. Jos sudėtį sudarė dabartinės įvairių valstybių ir salų dalys bei visos teritorijos:

• dabartinės Įlankos salos (iki 1643 m.);
• Kaimanų salos (iki 1670 m.);
• Centrinė Amerika (vicekaralystė apėmė teritorijas iki pietinės Kosta Rikos sienos iki 1821 m.);
• Kuba, Florida, Hispaniolos salos (įskaitant Haitį iki XVIII a. pabaigos ir su kitais istorijos posūkiais), Jamaika (iki 1655 m.);
• Marianų salos, Filipinai, Puerto Rikas ir kitos Ramiojo vandenyno bei Karibų salos;
• daug pietvakarių dabartinių Jungtinių Valstijų teritorijos — įskaitant dalis Kalifornijos, Nevados, Jutos, Kolorado, Vajomingo, Arizonos, Naujosios Meksikos, Teksaso ir Floridos;
• laikinai į vicekaralystės administraciją patenka ir kitos teritorijos, kurių statusas keitėsi per šimtmečius (pvz., pretencijos į dalis iki Britų Kolumbijos ir Aliaskos regionų).

Be to, Venesuela trumpam priklausė Naujosios Ispanijos jurisdikcijai, kol 1717 m. ji buvo prijungta prie Naujosios Granados vicekaralystės.

Administracinė struktūra

Vicekaralystė buvo padalinta į daugybę provincijų. Kiekvienai provincijai vadovavo gubernatorius, atsakingas už vietos administravimą, teisės vykdymą ir — dažnai — provincijos kariuomenę bei miliciją. Provincijos teisinius ir administracinius ginčus sprendė aukštesnės instancijos teismai, vadinami audiencijomis. Naujojoje Ispanijoje veikė keli didesni audiencijų centrai, tarp jų Santo Dominge, Meksike, Gvatemaloje, Gvadalacharoje ir Maniloje — šie aukščiausieji teismai vykdė teismų aukštesniąją kontrolę ir sprendė svarbius administracinius klausimus.

Tiek audiencijos, tiek gubernatoriai, nors formalizuotai priklausė vicekaraliui, dažnai ėjo gana savarankišką politiką ir sprendė kasdieninius klausimus vietoje. Vicekaralius įsikišdavo tiesiogiai tik svarbiausiais politiniais, karinėmis ar fiskaliniais atvejais. Per XVIII a. Bourbonų reformų laikotarpį centralizuotos valdžios kontrolė didėjo — įvesti intendantūros, pertvarkyta mokesčių administracija ir karinės pajėgos.

Ekonomika, prekyba ir gyvybinės šakos

Naujoji Ispanija buvo svarbi žaliavų ir žemės ūkio produkcijos šaltinis Ispanijai. Ypač reikšmingas buvo sidabro kasybos sektorius centrinėje Meksikos dalyje (pvz., Zacatecas ir Guanajuato), kuris tiekė dideles sidabro apimtis į Ispaniją ir rinkas Europoje bei Azijoje. Žemės ūkis, plantacijos Karibuose ir vergovės darbo panaudojimas taip pat sudarė didelę dalį ekonomikos.

Tarptautinė prekyba buvo intensyvi: svarbiausias komercinis ryšys tarp Naujosios Ispanijos ir Filipinų vyko per Manilą–Akapulką vykusius galingus burlaivius (Manila galleons), vedančius Azijos prieskonius, šilkus ir kitas prekes į Ameriką, o iš Naujosios Ispanijos į Ispaniją – sidabrą. Ši prekyba padėjo sujungti Amerikos, Azijos ir Europos rinkas.

Visuomenė, kultūra ir religija

Kolonijinėje visuomenėje vyko tarsi sluoksniavimasis pagal etninę kilmę ir statusą: Ispanijos gimtinės kilmės pareigūnai (peninsulares) užėmė aukščiausias pozicijas, vietiniai gimę baltieji (criollos) — dažnai valdė regionus ir turėjo turtų, o mišrios kilmės asmenys, vietiniai indėnai ir Afrikos kilmės vergai sudarė daugelį žemesnių visuomenės sluoksnių. Buvo išvystyta griežta kastų sistema, kuri ribojo socialinę mobilumą.

Katalikų bažnyčia atliko centrinį vaidmenį: ji organizavo misijas, mokymą, sveikatos priežiūrą ir dvasinę kontrolę; vienuolynai ir ordino institucijos aktyviai dalyvavo evangelizacijoje bei indėnų integracijoje į kolonijinę tvarką. Taip pat bažnyčia valdė nemažą žemės plotą ir turėjo įtakos visuomenės kasdienybei.

Administracinės, karinės ir teisminės reformos

Per XVIII a. Bourbonų dinastijos reformos siekė padidinti metinio pajamų srauto kontrolę, racionalizuoti valdžią ir kovoti su neteisėta prekyba bei korupcija. Buvo įvestos intendantūros (valstybės atstovai finansuose ir administracijoje), stiprintos karinės pajėgos pasienyje ir reformuotas muitinės bei mokesčių sistemas. Reformos iš dalies sukėlė vietos elito nepasitenkinimą, ypač tarp criollos, kurie prarado kai kurias anksčiau turėtas privilegijas.

Nepriklausomybės judėjimai ir vicekaralystės pabaiga

Vis didėjantis visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas, ekonominės krizės ir Napoleono I poveikis Ispanijos politikai Europoje paskatino nepriklausomybės judėjimus. Meksikos nepriklausomybės karas prasidėjo 1810 m. Miguel Hidalgo ir kitų lyderių iniciatyva ir truko iki 1821 m., kai suformuota nepriklausoma Meksika — tuo laikotarpiu Ispanija neteko praktiškai didžiosios dalies žemyno valdų.

Kalbant apie Karibus ir kitas vietoves, Ispanijos kontrolė mažėjo jau anksčiau: dalis salų atiteko kitoms jėgoms (pvz., Jamaika buvo užimta 1655 m.), o XIX a. pradžioje regionuose vyko savarankiškumo ar okupacijos procesai. Santo Domingo patyrė politinius sukrėtimus: 1821 m buvo paskelbta trumpalaikė nepriklausomybė, o 1822–1844 m. teritorija atsidūrė Haiti okupacijos ir kitų permainų sūkuryje. Ispanija galiausiai prarado žemyno valdas, kai pripažino Meksikos nepriklausomybę, taip užbaigdama savo politinę galią toje dalyje Amerikos.

Šiaurinės Naujosios Ispanijos riba buvo formalizuota 1819 m. Adams–Onís sutartimi, kuria buvo nustatyta JAV ir Ispanijos sienos schema; sutartis taip pat lėmė Floridos perdavimą JAV.

Po vicekaralystės: likę Ispanijos turtai ir jų praradimas

Nors 1821 m. Ispanija neteko daugumos žemyno teritorijų, kai kurios jūros ir tolimųjų Rytų kolonijos liko Ispanijos karūnos dalimi dar ilgiau. Kuba, Puerto Rikas ir Ispanijos Rytų Indija (įskaitant Marianųsalas ir Filipinus) išliko Ispanijos valdžioje iki Ispanijos–Amerikos karo 1898 m., po kurio Ispanija prarado daugelį likusių kolonijų ir jos imperija praktiškai žlugo.

Paveldas ir reikšmė

Naujosios Ispanijos administracija, ekonomika ir kultūra paliko ilgalaikį pėdsaką regionuose: teisės tradicijos, katalikų bažnyčios struktūros, kalbos ir urbanistinės tradicijos (ypač Meksike ir Filipinuose) — visa tai yra dalis šiuolaikinių valstybių istorinių žymių. Sidabro ekonomika ir globalinė prekyba, jungusi Ameriką su Azija ir Europa, pakeitė pasaulinę ekonomiką ir demografiją, o nepriklausomybės judėjimai XIX a. pakeitė geopolitinę žemėlapį visame regione.

Apibendrinant: Naujosios Ispanijos vicekaralystė buvo sudėtinga, daugiaveidė imperinė struktūra, kuri per beveik tris šimtmečius formavo politinį, ekonominį ir kultūrinį paveldą didelėje dalyje Amerikos ir Ramiojo vandenyno zonos.

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip vadinosi 1521-1821 m. Ispanijos imperijos vicekaraliaus valdomos teritorijos Šiaurės Amerikoje ir jos pakraščiuose Azijoje?

K: Kokios teritorijos buvo įtrauktos į Naujosios Ispanijos vicekaralystės teritoriją?

K: Kaip buvo valdomos vicekaralystės provincijos?

K: Kaip aukštieji teismai buvo susiję su vicekaralystės provincijų valdymu?

K: Kada Ispanija dėl nepriklausomybės judėjimų prarado žemyno teritorijas?

K: Kurios Ispanijos kolonijos po 1821 m. liko jos karūnos dalimi?

Paieška pagal raidę