Švedijos ir Norvegijos personalinė unija (1814–1905)
Švedijos ir Norvegijos personalinė unija (1814–1905): ką reiškė bendra monarchija, atskiros valstybės ir 1905 m. išstojimas — istorinė analizė, dokumentai ir pagrindiniai faktai.
Švedijos ir Norvegijos sąjunga (švediškai Svensk-norska unionen; norvegiškai Den svensk-norske unionen), oficialiai vadinta Jungtinė Švedijos ir Norvegijos karalystė, buvo personalinė unija. Ją sudarė atskiros Švedijos ir Norvegijos karalystės, kurios turėjo bendrą monarchą, bet išlaikė daug atskirų valstybės institucijų. Sąjunga gyvavo nuo 1814 iki 1905 m. 1905 m. Švedija sutiko, kad Norvegija pasitrauktų iš sąjungos. Abi valstybės išlaikė savo atskiras konstitucijas, įstatymus, įstatymų leidybos institucijas, administracijas, valstybines bažnyčias, ginkluotąsias pajėgas ir — iki skirtingų monetarinių reformų pabaigos — atskiras valiutas. Karaliai dažniausiai rezidavo Stokholme, todėl daug svarbių bendrų užsienio reikalų sprendimų buvo priimama Švedijos sostinėje; Stokholme taip pat buvo įsikūrusios užsienio diplomatinės atstovybės.
Sąjungos susikūrimas ir teisinė padėtis
Sąjunga susidarė po Napoleono karų. 1814 m. pagal Kilo (Kiel) sutartį Danija prarado Norvegiją, kuri buvo perduota Švedijai. Norvegai paskelbė nepriklausomybę ir priėmė savo konstituciją 1814 m. gegužės 17 d., tačiau po trumpų karinių veiksmų ir derybų buvo pasiektas Moss konvencijos susitarimas (1814), pagal kurį Norvegija priėmė asmeninę sąjungą su Švedija, išlaikydama savo konstitucinę autonomiją. Taigi tai buvo personalinė (ne unija pagal bendrą konstituciją) — valstybės turėjo tą patį monarchą, bet iš esmės skirtingas vidaus institucijas.
Praktika ir kasdienė valdžia
Realioje praktikoje tai reikšdavo, kad nors Stokholme sprendžiami bendri užsienio reikalai ir diplomatiniai santykiai, Norvegija turėjo savo parlamentą (Stortingą), savo vyriausybę, teisėkūros procesą ir vidaus administraciją. Abi šalys turėjo atskiras karinę struktūras ir valstybinę bažnyčią (liuteronišką). Per XIX a. pabaigą kilus nacionaliniams judėjimams, Norvegijoje stiprėjo reikalavimas turėti atskirą konsulinę tarnybą ir daugiau įtakos užsienio politikos formavimui — tai tapo vienu iš pagrindinių konfliktų tarp šalių.
Kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, simboliai
Sąjunga lėmė intensyvų ekonominį ir kultūrinį kontaktą, tačiau kartu išryškino skirtumus: skirtinga politinė tradicija ir stiprėjantis norvegų tautinis identitetas XIX a. pabaigoje. Vienas ryškesnių simbolių, simbolizavusių sąjungą, buvo bendras vėliavos ženklas (t. y. vadinamasis „union mark“), kuris XX a. pradžioje tapo prieštaringas ir buvo interpretuojamas kaip Norvegijos laisvės ribojimo ženklas.
Konfliktai ir taikus išsiskyrimas 1905 m.
Per paskutinius dešimtmečius sąjungoje augo įtampa dėl būtent užsienio politikos vykdymo (kuris buvo koncentruotas Švedijoje) ir dėl konsulinių paslaugų organizavimo. Šie klausimai sutelkė politinį judėjimą Norvegijoje, kuris siekė pilnos savarankiškos užsienio politikos. 1905 m. Norvegijos parlamentas (Stortingas) ėmėsi žingsnių, vedančių prie sąjungos nutraukimo: 1905 m. birželio 7 d. Stortingas priėmė sprendimą, kad karaliaus atstovas Norvegijoje negali toliau eiti pareigų, kai nėra bendro norvegų vyriausybės pasitikėjimo, ir faktiškai paskelbė sąjungos nutraukimą. Vasarą vykusiuose referendumais norvegai itin didžiąja dalimi palaikė sprendimą dėl nepriklausomybės. Derybos su Švedija rudenį buvo taikios; per susitarimus buvo sutarta apie sutvarkymą ir abipusį pripažinimą, ir galiausiai 1905 m. pabaigoje Norvegija faktiškai tapo nepriklausoma valstybė. Po to Norvegija pakvietė Danijos princą Karlą, kuris priėmė norvegų tautinį vardą ir karūnavosi kaip Haakonas VII.
Sąjunga buvo įdomus pavyzdys, kaip dvi tautos gali turėti bendrą monarchą ir tam tikras bendras funkcijas, bet tuo pačiu palaikyti atskiras valstybes. Nors ji prasidėjo ir vyko daugiausia be platesnių karinių konfliktų tarp šalių, pabaigoje iškilo stiprūs politiniai ir simboliniai konfliktai, vedantys prie taikaus ir tvarkingo išsiskyrimo 1905 m.
Ieškoti