Edwardas Heathas (1916–2005) — Jungtinės Karalystės premjeras, biografija
Edwardas Heathas (1916–2005) — JK premjeras 1970–1974: išsami biografija, politinė karjera, asmeninis gyvenimas, muzikinis talentas ir vėlesni ginčai dėl seksualinės prievartos.
Seras Edwardas Richardas George'as Heathas KG MBE (1916 m. liepos 9 d. – 2005 m. liepos 17 d.), dažnai vadinamas Tedu Heathu, buvo britų konservatorių politikas, ilgus metus užėmęs svarbias pareigas šalies politikoje. Nuo 1970 m. iki 1974 m. jis ėjo Jungtinės Karalystės ministro pirmininko pareigas. Nuo 1965 m. iki 1975 m. Heathas taip pat vadovavo Konservatorių partijai.
Ankstyvas gyvenimas ir išsilavinimas
Heathas gimė 1916 m. ir kilęs iš kuklios šeimos. Jis mokėsi Balliolo koledže Oksforde, kur studijavo ir įgijo akademinį pasirengimą, vėliau tapusį pagrindu jo politinei karjerai.
Kelionės ir įspūdžiai prieš Antrąjį pasaulinį karą
Dar prieš karą, 1937 m., būdamas studentu ir keliaudamas po Niurnbergą, Heathas susipažino su keliais aukšto rango Adolfo Hitlerio nacių veikėjais, tarp jų Hermannu Geringu, Josephu Goebbelsu ir Heinrichu Himmleriu. Vėliau jis H. Himmlerį apibūdino kaip vieną iš blogiausių žmonių, su kuriais yra susidūręs. 1938 m., vykstant Ispanijos pilietiniam karui, Heathas taip pat keliavo į Barseloną Ispanijoje. 1939 m. jis trumpai keliavo į Vokietiją, bet netrukus sugrįžo į Didžiąją Britaniją prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui.
Politika, premjeravimas ir pagrindinės iniciatyvos
Po karo Heathas aktyviai siekė politinės karjeros ir ilgainiui tapo svarbia nacionalinės politikos figūra. Jo 1970–1974 m. vadovavimo laikotarpis pasižymėjo keliomis reikšmingomis iniciatyvomis ir krizėmis:
- Narystės Europos bendrijoje (EEC): Heathas ryžtingai siekė, kad Jungtinė Karalystė prisijungtų prie Europos ekonominės bendrijos. Jo vyriausybės derybos baigėsi sėkmingu stojimu – Jungtinė Karalystė tapo EEC nare 1973 m., kas liko vienu svarbiausių jo politinės karjeros pasiekimų.
- Ekonominės ir socialinės reformos: jo vyriausybė ėmėsi liberalesnės ekonomikų politikos ir bandė sušvelninti kai kurias valstybės kontrolės sritis bei skatinti privatizaciją bei konkurenciją. Taip pat buvo priimti teisės aktai, susiję su darbo santykiais, tarp jų 1971 m. priimtas Darbo santykių įstatymas (Industrial Relations Act), kuris turėjo sudėtingą priėmimą ir stiprino konfliktus su profesinėmis sąjungomis.
- Konfrontacijos su profsąjungomis ir energetinė krizė: išaugusį įtampą dar labiau paskatino energetiniai trukdžiai ir kalnakasių streikai, dėl kurių 1973–1974 m. šalyje įvestas vadinamasis three-day week režimas (trys darbo dienos per savaitę valstybinėms įmonėms), o tai prisidėjo prie vyriausybės populiarumo kritimo.
Pralaimėjimas 1974 m. ir vėlesnė veikla
Dėl ekonominių sunkumų ir politinių konfliktų 1974 m. vyko du bendrieji rinkimai; po pavasario rinkimų Heathas prarado mandatą savo partijos labui, o rudenį suformuota darbo partijos vyriausybė, vadovaujama Haroldo Wilsono, pakeitė jo kabinetą. Po pralaimėjimo konservatoriams jis liko aktyvus partijos veikloje, bet vėliau savo vadovo postą prarado 1975 m. ir galiausiai pasitraukė iš pirmo plano politikos.
Asmenybė, pomėgiai ir privatumas
Heathas buvo žinomas kaip santūrus ir privatumo vertinantis žmogus. Jis visą gyvenimą išliko viengungis ir niekada nebuvo vedęs. Dėl jo seksualinės orientacijos viešumoje ir istorikų tarpe buvo daug diskusijų; sklandė gandai, kad jis galėjo būti gėjus, tačiau Heathas pats apie tai niekada viešai nekalbėjo. Be politikos, jis aistringai domėjosi klasikinės muzikos atlikimu — buvo vargonininkas ir diriguotojo pomėgių turėtojas — taip pat buvo aktyvus buriuotojas ir jūreivis, dažnai dalyvavęs regatose bei buriavimo renginiuose.
Tyrimai ir vėlesnės diskusijos
2015 m. rugpjūtį, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, pasirodė pranešimų, kad kelios policijos pajėgos pradėjo tyrimus dėl įtarimų dėl seksualinės prievartos prieš nepilnamečius. Dienrašnyje "The Independent" Hito biografas Džonas Kempbelas (John Campbell) teigė: "Jis buvo per daug savikontroliuojantis ir užsisklendęs savyje, kad darytų ką nors, kas keltų pavojų jo karjerai". Vėliau įvairūs tyrimai buvo vykdomi ir aptarinėjami viešoje erdvėje; kai kuriais atvejais pareigūnai vėliau nurodė, kad nėra pakankamai įrodymų pateikti kaltinimus.
Paveldo vertinimas
Edwardo Heatho palikimas vertinamas prieštaringai: vieni pabrėžia jo indėlį į Jungtinės Karalystės įsijungimą į Europos integracijos procesus ir modernizacijos siekius, kiti kritikuoja jo vadovavimo stilių ir sprendimus darbo santykių srityje, kurie prisidėjo prie socialinių konfliktų 1970–ųjų pradžioje. Jo asmenybė, šešiolika metų partijos lyderio pozicijoje ir svarbūs sprendimai dar ilgai išlieka aptarimų objektu tarp istorikų ir politikos apžvalgininkų.
Heathas mirė 2005 m. liepos 17 d., palikęs sudėtingą, bet reikšmingą pėdsaką XX a. Britanijos politikoje.
Ankstyvasis gyvenimas
Edwardas Heathas buvo kilęs iš darbininkų klasės šeimos, dailidės ir tarnaitės sūnus. Jis buvo pirmasis iš dviejų po Antrojo pasaulinio karo svarbių ministrų pirmininkų, kilusių iš žemesnių visuomenės sluoksnių (antroji buvo Margaret Thatcher). Heathas mokėsi Ramsgate gimnazijoje ir laimėjo stipendiją Balliol koledže Oksforde. Heathas buvo talentingas muzikantas ir jau pirmąjį semestrą laimėjo koledžo vargonininko stipendiją. Tai leido jam pasilikti universitete ketvirtus metus. Galiausiai 1939 m. jis baigė filosofijos, politikos ir ekonomikos studijas.
Heathas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo kariuomenėje, pradėjęs nuo antrojo leitenanto laipsnio Karališkojoje artilerijoje. 1944 m. jis dalyvavo Normandijos išsilaipinime. Galiausiai 1947 m. Heathas buvo demobilizuotas (išėjo iš kariuomenės) kaip pulkininkas leitenantas.
Po darbo valstybės tarnyboje Hitas 1950 m. vasario mėn. visuotiniuose rinkimuose laimėjo parlamento nario mandatą Bekstlėjuje.
Politinė karjera
Pirmą kartą Heathas buvo paskirtas į Konservatorių partiją Bendruomenių rūmuose. Nuo 1955 iki 1959 m. jis buvo vyriausiasis vipas ir parlamentinis iždo sekretorius. 1959 m. Haroldas Makmilanas jį paskyrė darbo ministru, t. y. ministrų kabineto nariu.
1960 m. Macmillanas Heathui pavedė vesti derybas dėl pirmojo Jungtinės Karalystės bandymo įstoti į Europos ekonominę bendriją (kaip tada vadinosi Europos Sąjunga). Po ilgų derybų Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis vetavo Didžiosios Britanijos prisijungimą.
1965-1970 m. Heathas buvo opozicijos lyderis, kai valdžioje buvo Leiboristų partija. 1970 m. visuotiniuose rinkimuose jis buvo išrinktas ministru pirmininku.
Jam būnant premjeru Jungtinės Karalystės vyriausybė per parlamentą priėmė keletą gana radikalių pakeitimų.
Valiuta ir metrikacija
Nuo anglosaksų laikų Anglijos (vėliau - Jungtinės Karalystės) valiuta buvo svaro sterlingų kursas - 240 pensų už 1 svarą sterlingų. 1971 m. vasario 15 d., vadinamą Dešimtainių skaičių diena, Jungtinė Karalystė ir Airija dešifravo savo valiutas.
Šis pokytis turėjo daug pasekmių, tačiau galiausiai dauguma žmonių jį priėmė. Tai buvo brangus pokytis. Buvo pakeista ne tik visa apyvartoje esanti valiuta, bet ir daugybė mechaninių įtaisų. Kiekvienas šalies kasos aparatas, kiekvienas prekybos aparatas, priimantis monetas, visi vieši pranešimai apie piniginius mokesčius ir t. t.
Kitas pokytis, įvykęs maždaug tuo pačiu metu, buvo senosios imperinės svorių ir matų sistemos metrikacija. Ši idėja kilo dar prieš Heathą, o po jo ją tęsė kita leiboristų vyriausybė. Ji niekada nebuvo iki galo įgyvendinta. Greičio apribojimai vis dar skaičiuojami myliomis per valandą, o ilgis vis dar matuojamas tradiciniais jardais, pėdomis ir coliais, o kaip alternatyva naudojama metrinė sistema. Vėlgi pakeitimai buvo labai brangūs. Tai reiškė beveik visišką staklių pramonės pertvarkymą.
Tai buvo padaryta daugiausia dėl to, kad 1973 m. įstojusi į Europos ekonominę bendriją (EEB) Jungtinė Karalystė privalėjo į savo teisę perkelti visas EEB direktyvas. Tarp jų buvo ir reikalavimas per penkerius metus daugeliui tikslų naudoti nustatytą SI pagrindu sudarytą vienetų rinkinį. Tačiau metriniai matai kasdieniniame gyvenime Jungtinėje Karalystėje mažai naudojami.
Prisijungimas prie Europos
1972 m. spalio mėn. priėmęs 1972 m. Europos Bendrijų aktą, Heathas įtraukė Jungtinę Karalystę į Europą.
De Goliui pasitraukus iš posto, Hitas buvo pasiryžęs įtraukti Jungtinę Karalystę į (tuometinę) Europos ekonominę bendriją. EEB ekonomika taip pat buvo sulėtėjusi, o Didžiosios Britanijos narystė buvo laikoma būdu ją atgaivinti. Po 12 valandų trukusių Hito ir Prancūzijos prezidento Georges'o Pompidou pokalbių trečioji Didžiosios Britanijos paraiška buvo patenkinta.
Jo premjeravimo pabaiga
Heathui nepavyko suvaldyti profsąjungų galios. Ekonomikai pakenkė du kalnakasių streikai. Dėl 1974 m. streiko didžioji dalis šalies pramonės dirbo tris dienas per savaitę, kad būtų taupoma energija. To pakako, kad rinkėjai atstatydintų vyriausybę. Pralaimėti 1974 m. visuotiniai rinkimai užbaigė Hito karjerą aukščiausioje pozicijoje. Konservatorių partija jį pakeitė Margaret Thatcher.
Kiti interesai
Hitas niekada nebuvo vedęs. Tikėtasi, kad jis ves vaikystės draugę Kay Raven, tačiau ši, kaip pranešama, pavargo laukti ir 1950 m. ištekėjo už RAF karininko, su kuriuo susipažino per atostogas. Keturių sakinių pastraipoje savo atsiminimuose Heathas teigė, kad po karo buvo pernelyg užsiėmęs karjeros kūrimu ir "galbūt... per daug laikė savaime suprantamu dalyku". 1998 m. duodamas interviu Maiklui Kokerelui (Michael Cockerell), Hitas prisipažino, kad daugelį metų po to laikė jos nuotrauką savo bute.
Dėl susidomėjimo muzika jis draugiškai bendravo su daugeliu muzikančių moterų, tarp jų ir su Moura Lympany. Lympany manė, kad Heathas ją ves, bet paklausta apie intymiausią jo poelgį, atsakė: "Jis uždėjo ranką man ant peties". Bernardas Levinas tuo metu laikraštyje "The Observer", pamiršęs du kitus ministrus pirmininkus, kurie buvo bakalaurai ir neturėjo jokių žinomų romantinių interesų, rašė, kad Jungtinė Karalystė turėjo laukti premjero, kuris būtų nekaltas, kol atsiras permisyvi visuomenė. Vėlesniame gyvenime, pasak jo oficialaus biografo Philipo Zieglerio, Heathas buvo "linkęs vėl pasinerti į niūrią tylą arba visiškai ignoruoti šalia esančią moterį ir per ją kalbėtis su artimiausiu vyru".
Džonas Kempbelas (John Campbell), 1993 m. išleidęs Heatho biografiją, keturis puslapius skyrė įrodymams apie Heatho seksualumą aptarti. Nors ir pripažindamas, kad visuomenė dažnai manė, jog Heathas yra gėjus, taip pat ir todėl, kad "šiais laikais ... šnabždamasi apie bet kokį bakalaurą", jis nerado "jokių teigiamų įrodymų", kad taip buvo, "išskyrus menkiausius nepagrįstus gandus". Kempbelas padarė išvadą, kad svarbiausias Hito seksualumo aspektas buvo visiškas jo slopinimas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo seras Edwardas Richardas George'as Heathas?
A: Seras Edvardas Ričardas Džordžas Hitas (Edward Richard George Heath KG MBE, 1916 m. liepos 9 d. - 2005 m. liepos 17 d.), dažnai žinomas kaip Tedas Hitas, buvo britų konservatorių politikas. Nuo 1970 m. iki 1974 m. jis buvo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas, o nuo 1965 m. iki 1975 m. - Konservatorių partijos lyderis.
K: Kur jis mokėsi?
A: Jis mokėsi Balliolo koledže Oksforde.
K: Kas nutiko, kai 1937 m. jis keliavo į Niurnbergą?
A: 1937 m. keliaudamas Niurnberge Heathas susitiko su trimis aukščiausiais Adolfo Hitlerio nacių lyderiais Hermannu Geringu, Josephu Goebbelsu ir Heinrichu Himleriu. H. Himmlerį jis apibūdino kaip blogiausią kada nors sutiktą žmogų.
Klausimas: Kur dar jis keliavo per savo gyvenimą?
Atsakymas: 1938 m., vykstant Ispanijos pilietiniam karui, Heathas nuvyko į Barseloną Ispanijoje. 1939 m., prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, jis grįžo į Vokietiją.
K: Ar Tedas Hitas buvo vedęs?
Atsakymas: Ne, Tedas Heathas visą gyvenimą buvo viengungis ir niekada nebuvo vedęs.
Klausimas: Ar jam gyvenant buvo spėliojama apie jo seksualinę orientaciją?
A: Taip, buvo gandų, kad jis buvo gėjus, tačiau Tedas Hitas niekada viešai nekalbėjo apie savo seksualumą.
K: Kokia kita veikla Tedas Hitas užsiėmė už politikos ribų?
A: Už politikos ribų Tedas Heathas buvo klasikinės muzikos vargonininkas ir dirigentas bei jūreivis.
Ieškoti