Edward Heath

Ankstyvasis gyvenimas

Edwardas Heathas buvo kilęs iš darbininkų klasės šeimos, dailidės ir tarnaitės sūnus. Jis buvo pirmasis iš dviejų po Antrojo pasaulinio karo svarbių ministrų pirmininkų, kilusių iš žemesnių visuomenės sluoksnių (antroji buvo Margaret Thatcher). Heathas mokėsi Ramsgate gimnazijoje ir laimėjo stipendiją Balliol koledže Oksforde. Heathas buvo talentingas muzikantas ir jau pirmąjį semestrą laimėjo koledžo vargonininko stipendiją. Tai leido jam pasilikti universitete ketvirtus metus. Galiausiai 1939 m. jis baigė filosofijos, politikos ir ekonomikos studijas.

Heathas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo kariuomenėje, pradėjęs nuo antrojo leitenanto laipsnio Karališkojoje artilerijoje. 1944 m. jis dalyvavo Normandijos išsilaipinime. Galiausiai 1947 m. Heathas buvo demobilizuotas (išėjo iš kariuomenės) kaip pulkininkas leitenantas.

Po darbo valstybės tarnyboje Hitas 1950 m. vasario mėn. visuotiniuose rinkimuose laimėjo parlamento nario mandatą Bekstlėjuje.

Politinė karjera

Pirmą kartą Heathas buvo paskirtas į Konservatorių partiją Bendruomenių rūmuose. Nuo 1955 iki 1959 m. jis buvo vyriausiasis vipas ir parlamentinis iždo sekretorius. 1959 m. Haroldas Makmilanas jį paskyrė darbo ministru, t. y. ministrų kabineto nariu.

1960 m. Macmillanas Heathui pavedė vesti derybas dėl pirmojo Jungtinės Karalystės bandymo įstoti į Europos ekonominę bendriją (kaip tada vadinosi Europos Sąjunga). Po ilgų derybų Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis vetavo Didžiosios Britanijos prisijungimą.

1965-1970 m. Heathas buvo opozicijos lyderis, kai valdžioje buvo Leiboristų partija. 1970 m. visuotiniuose rinkimuose jis buvo išrinktas ministru pirmininku.

Jam būnant premjeru Jungtinės Karalystės vyriausybė per parlamentą priėmė keletą gana radikalių pakeitimų.

Valiuta ir metrikacija

Nuo anglosaksų laikų Anglijos (vėliau - Jungtinės Karalystės) valiuta buvo svaro sterlingų kursas - 240 pensų už 1 svarą sterlingų. 1971 m. vasario 15 d., vadinamą Dešimtainių skaičių diena, Jungtinė Karalystė ir Airija dešifravo savo valiutas.

Šis pokytis turėjo daug pasekmių, tačiau galiausiai dauguma žmonių jį priėmė. Tai buvo brangus pokytis. Buvo pakeista ne tik visa apyvartoje esanti valiuta, bet ir daugybė mechaninių įtaisų. Kiekvienas šalies kasos aparatas, kiekvienas prekybos aparatas, priimantis monetas, visi vieši pranešimai apie piniginius mokesčius ir t. t.

Kitas pokytis, įvykęs maždaug tuo pačiu metu, buvo senosios imperinės svorių ir matų sistemos metrikacija. Ši idėja kilo dar prieš Heathą, o po jo ją tęsė kita leiboristų vyriausybė. Ji niekada nebuvo iki galo įgyvendinta. Greičio apribojimai vis dar skaičiuojami myliomis per valandą, o ilgis vis dar matuojamas tradiciniais jardais, pėdomis ir coliais, o kaip alternatyva naudojama metrinė sistema. Vėlgi pakeitimai buvo labai brangūs. Tai reiškė beveik visišką staklių pramonės pertvarkymą.

Tai buvo padaryta daugiausia dėl to, kad 1973 m. įstojusi į Europos ekonominę bendriją (EEB) Jungtinė Karalystė privalėjo į savo teisę perkelti visas EEB direktyvas. Tarp jų buvo ir reikalavimas per penkerius metus daugeliui tikslų naudoti nustatytą SI pagrindu sudarytą vienetų rinkinį. Tačiau metriniai matai kasdieniniame gyvenime Jungtinėje Karalystėje mažai naudojami.

Prisijungimas prie Europos

1972 m. spalio mėn. priėmęs 1972 m. Europos Bendrijų aktą, Heathas įtraukė Jungtinę Karalystę į Europą.

De Goliui pasitraukus iš posto, Hitas buvo pasiryžęs įtraukti Jungtinę Karalystę į (tuometinę) Europos ekonominę bendriją. EEB ekonomika taip pat buvo sulėtėjusi, o Didžiosios Britanijos narystė buvo laikoma būdu ją atgaivinti. Po 12 valandų trukusių Hito ir Prancūzijos prezidento Georges'o Pompidou pokalbių trečioji Didžiosios Britanijos paraiška buvo patenkinta.

Jo premjeravimo pabaiga

Heathui nepavyko suvaldyti profsąjungų galios. Ekonomikai pakenkė du kalnakasių streikai. Dėl 1974 m. streiko didžioji dalis šalies pramonės dirbo tris dienas per savaitę, kad būtų taupoma energija. To pakako, kad rinkėjai atstatydintų vyriausybę. Pralaimėti 1974 m. visuotiniai rinkimai užbaigė Hito karjerą aukščiausioje pozicijoje. Konservatorių partija jį pakeitė Margaret Thatcher.

Kiti interesai

Hitas niekada nebuvo vedęs. Tikėtasi, kad jis ves vaikystės draugę Kay Raven, tačiau ši, kaip pranešama, pavargo laukti ir 1950 m. ištekėjo už RAF karininko, su kuriuo susipažino per atostogas. Keturių sakinių pastraipoje savo atsiminimuose Heathas teigė, kad po karo buvo pernelyg užsiėmęs karjeros kūrimu ir "galbūt... per daug laikė savaime suprantamu dalyku". 1998 m. duodamas interviu Maiklui Kokerelui (Michael Cockerell), Hitas prisipažino, kad daugelį metų po to laikė jos nuotrauką savo bute.

Dėl susidomėjimo muzika jis draugiškai bendravo su daugeliu muzikančių moterų, tarp jų ir su Moura Lympany. Lympany manė, kad Heathas ją ves, bet paklausta apie intymiausią jo poelgį, atsakė: "Jis uždėjo ranką man ant peties". Bernardas Levinas tuo metu laikraštyje "The Observer", pamiršęs du kitus ministrus pirmininkus, kurie buvo bakalaurai ir neturėjo jokių žinomų romantinių interesų, rašė, kad Jungtinė Karalystė turėjo laukti premjero, kuris būtų nekaltas, kol atsiras permisyvi visuomenė. Vėlesniame gyvenime, pasak jo oficialaus biografo Philipo Zieglerio, Heathas buvo "linkęs vėl pasinerti į niūrią tylą arba visiškai ignoruoti šalia esančią moterį ir per ją kalbėtis su artimiausiu vyru".

Džonas Kempbelas (John Campbell), 1993 m. išleidęs Heatho biografiją, keturis puslapius skyrė įrodymams apie Heatho seksualumą aptarti. Nors ir pripažindamas, kad visuomenė dažnai manė, jog Heathas yra gėjus, taip pat ir todėl, kad "šiais laikais ... šnabždamasi apie bet kokį bakalaurą", jis nerado "jokių teigiamų įrodymų", kad taip buvo, "išskyrus menkiausius nepagrįstus gandus". Kempbelas padarė išvadą, kad svarbiausias Hito seksualumo aspektas buvo visiškas jo slopinimas.