Thomas Pelham-Holles (1693–1768) — Niukaslo hercogas ir Britanijos premjeras

Thomas Pelham-Holles KG PC FRS (1693 m. liepos 21 d. – 1768 m. lapkričio 17 d.) buvo Niukaslo prie Taino ir Niukaslo prie Laimo 1-asis hercogas. Jis buvo Didžiosios Britanijos vigų valstybės veikėjas ir trečiasis ministras pirmininkas, dirbęs dvi atskiras kadencijas. Dėl ilgalaikės dominuojančios padėties partinėje politikoje bei titulinio valdovo statuso dažniausiai vadinamas Niukaslo hercogas.

Ankstyvieji metai ir turtas

Pelham-Holles gimė į garsią politinę šeimą ir per visą gyvenimą sukaupė didelę įtaką bei turtą, kurie leido jam plėtoti plačią patronažo tinklą. Šis patronažas ir šeimyninės ryšys su kitais Whigų lyderiais buvo kertinis jo politinės karjeros pamatas – per jį jis kėlė į postus sąjungininkus, palaikė rinkimų organizavimą ir užtikrino parlamentinę paramą.

Politika ir ilgalaikė įtaka

Jo oficialus gyvenimas tęsėsi visą XVIII a. vigų viešpatavimo laikotarpį. Pelham-Holles buvo sero Roberto Volpolio (Robert Walpole) protežė ir ilgai dirbo jam pavaldus – daugiau kaip 20 metų iki 1742 m. Kartu su savo broliu, ministru pirmininku Henriu Pelhamu, valdžioje jis išlaikė stiprias pozicijas ir užtikrino partijos dominavimą. Per daugelį metų jis užėmė svarbias vyriausybines pareigas, ilgą laiką ėjo valstybės sekretoriaus pareigas ir savo įtaka reikšmingai formavo Didžiosios Britanijos užsienio politiką.

Premjeravimo laikotarpiai ir karinės diplomatikos iššūkiai

Po Henriko mirties Niukaslo kunigaikštis šešerius metus ėjo ministro pirmininko pareigas. Pirmasis premjeravimo laikotarpis (1754–1756 m.) nebuvo ypač sėkmingas: jo valdymo metu nesugebėta pakankamai tvirtai spręsti tarptautinių įtampų, todėl dalis istorikų laiko jį iš dalies atsakingu už Septynerių metų karo protrūkį. Silpnesnė diplomatija ir vidaus politiniai nesutarimai lėmė jo praradimą pirmininko poste 1756 m.

Antroji kadencija (1757–1762 m.) buvo sudėtingesnė ir kontrastingesnė. Nors oficialiai jis buvo premjeras, realią karinės strategijos ir kautynių vadovybę dažnai vykdė karšti vaduotys ir gabūs kabinetų nariai, ypač Williamo Pitto vyresniojo asmenybė. Niukaslas gerai sekėsi kaip politinis organizatorius ir koalicijų formuotojas: sukūrė sąlygas, kad galingesni kariniai lyderiai galėtų laimėti dideles pergalės, tačiau tuo pat metu jis pats buvo linkęs pasirodyti silpnesnis reikšmingų karinių sprendimų priėmime.

Stilius, metodai ir kritika

Niukaslas išsiskyrė kaip įgudęs partinės mašinų valdytojas: jis investavo į patronažą, rinkimų kontrolę ir parlamento frakcijų subalansavimą. Šis stilius jam leido ilgai išlikti politikoje, bet kartu kėlė kritiką dėl korupcijos įtarimų ir pernelyg didelio dilemos vengimo, kai reikėjo ryžtingų sprendimų užsienio politikoje ir karo metu. Dažnai jis vertintas kaip puikus organizatorius, tačiau ne pats stipriausias ministro pirmininkas griežtomis krizėmis.

Vėlesni metai ir palikimas

Po politinės karjeros kulminacijų Niukaslas dar kurį laiką dalyvavo viešajame gyvenime, bet jo vaidmuo pamažu menko, kai kyla naujos politinės figūros ir pokyčiai partinėje sąrangoje. Galiausiai jis pasitraukė iš aktyvios politikos ir mirė 1768 m. lapkričio 17 d. Istorikai vertina jį niuansuotai: vieni laiko jį esant šalto, tačiau efektyvaus administratoriaus pavyzdžiu, kiti – kaip lyderį, kurio indecizija ir partijinis interesas kartais kenkė platesnei valstybės gerovei. Jo palikimas – ilgalaikis Whigų dominavimas, platus patronažo tinklas ir svarbus vaidmuo formuojant Didžiosios Britanijos XVIII a. užsienio politikos kryptis.

Paieška pagal raidę