Hohencolernų giminė valdė įvairias teritorijas dabartinėje Vokietijoje ir šalia jos, o vėliau - visą Vokietiją. Karališkoji Hohencolernų giminė 1415 m. pradėjo valdyti dabartinės Vokietijos Berlyno ir Brandenburgo apylinkes. Tai buvo Prūsijos ir vėliau Vokietijos politinės istorijos kertinis elementas: Hohenzollernai per kelis šimtmečius iš mažesnių feodų išaugo į vieną įtakingiausių dinastijų Europoje.
Jie tapo vienais iš Šventosios Romos imperijos imperatoriaus kurfiurstų, 1701 m. — Prūsijos karaliais, o 1871 m. — Vokietijos imperatoriais. Svarbūs etapai: Hohenzollernų valdymas Brandenburge nuo 1415 m., personalinė sąjunga su Prūsijos kunigaikštyste (nuo 1618 m.), karūnavimas kaip „Karalius Prūsijos“ (Frederikas I, 1701 m.) ir galutinis Vokietijos vienijimas 1871 m., kai Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi.
Jie nustojo valdyti po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vokietija tapo respublika. Paskutinis imperatorius Vilhelmas II abdicavo 1918 m. ir išvyko į tremtį. Prūsiją 1947 m. panaikino 4 sąjungininkės, kontroliavusios Vokietiją.
Karališkoji šeima savo vardą gavo iš savo protėvių giminės Hohenzolernų pilies dabartinėje Badeno-Viurtembergo žemėje. Teritorija aplink pilį kadaise buvo valdoma kaip atskira kunigaikštystė. Giminė turi dvi pagrindines šakas: šiaurėsrytines (Brandenburgo–Prūsijos liniją) ir pietines (Svabijos Hohenzollernų šakas Hohenzollern-Hechingen ir Hohenzollern-Sigmaringen).
Trumpa kilmė ir padalijimas
Hohenzollernai kilę iš Vidurio Europos feodalinių valdovų; pirmieji rašytiniai paminėjimai siejami su XII–XIII a. giminėmis, kurios valdė pilį Hohenzollerną (Hohenzollern). Per amžius giminė išsiskyrė į atskiras šakas:
- Brandenburgo–Prūsijos linija – tapo įtakingiausia: nuo 1415 m. valdė Brandenburgą ir palaipsniui išplėtė savo valdytas teritorijas į rytus (Prūsija) bei Vokietijos širdį;
- Hohenzollern-Hechingen ir Hohenzollern-Sigmaringen – pietinės, svabijos šakos, turėjusios savo mažesnes kunigaikštystes; Hohenzollern-Sigmaringen vėliau davė valdovus Rumunijai XIX a.
Brandenburgo ir Prūsijos augimas
1415 m. Žygimantas Liuksemburgietis paskyrė Frederiką I Hohenzollerną (Frederiką I, Burgrave of Nuremberg) Brandenburgo kurfiurstu — tai buvo lemiamas įvykis, pradėjęs Hohenzollernų sąjungą su Brandenburgu. Nuo XVII a. Brandenburgo valdovai per asmeninę sąjungą paveldėjo Prūsijos kunigaikštystę (nuo 1618 m.), taip susiformavo galingas „Brandenburgo–Prūsijos“ darinys. 1701 m. Electorius Frederikas III pasivadino Frederiku I, Karaliumi Prūsijos žemėse (titulas „Karalius Prūsijos“), formalizavęs savo padėtį kaip Senojo žemyno valdovas.
Vokietijos unija ir imperatoriškas laikotarpis
Per XIX a. Hohenzollernų Prūsija tapo modernios karinės ir biurokratinės valstybės etalonu. Per Prūsijos karinę ir diplomatiją, kurią vykdė tokie asmenys kaip Otto von Bismarck, XIX a. pabaigoje įvyko Vokietijos vienijimas. 1871 m. po Prancūzijos–Prūsijos karo Vilhelmas I karūnuotas kaip Vokietijos imperatorius (Deutscher Kaiser), o Hohenzollernai tapo visos vieningos Vokietijos dinastija.
Valdžios pabaiga ir palikimas
Po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. monarchija žlugo — paskutinis imperatorius Vilhelmas II abdi kavo ir išvyko į užsienį. Vokietija tapo Respublika (Veymaro respublika). Nors Hohenzollernų politinė galia pasibaigė, jų kultūrinis, architektūrinis ir administracinis palikimas – miestų plėtra, rūmų statyba, kariuomenės ir biurokratijos tradicijos – išliko svarbūs Vokietijos istorijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Prūsija, kaip administracinis vienetas, 1947 m. buvo ufficialiai panaikinta per sąjungininkių sprendimą.
Pastaba: Hohenzollernų palikimas yra sudėtingas ir daugialypis: jį vertina istorikai tiek kaip modernizacijos ir valstybingumo pavyzdį, tiek kritiškai dėl militarizmo ir autoritarinių tendencijų tam tikrais laikotarpiais.
