Igorio Stravinskio opera "Raitelio progresas" sukurta pagal W. H. Audeno ir Chesterio Kallmano libretą, laisvai paremtą aštuoniais XVIII a. Williamo Hogarto paveikslais ir graviūromis, pavadintais "Raitelio progresas". Stravinskis šiuos paveikslus pamatė 1947 m. parodoje Čikagoje. Operos kūrimas užtruko kelis metus — kompozitorius dirbo prie jos vėlyvųjų ketvirtajame dešimtmetyje ir pradžioje — ir premjera įvyko 1951 m. (Venecijoje). Libretas ir muzika sujungia satyrinį 18 a. naratyvą su Stravinskio neoklasikiniais muzikiniais sprendimais.

Siužetas ir pagrindinė mintis

Knygoje "The Rake's Progress" pasakojama apie vyrą, vardu Tomas Rakevelis. Žodis "graibštas" šia prasme reiškia žmogų (dažniausiai vyrą), kuris elgiasi amoraliai: vyrą, kuris palaiko santykius su daugybe moterų. Operoje Tomas — paveldėjęs turtus jaunuolis, kuris palieka ramų gyvenimą ir mylimąją, kad patirtų gyvenimo malonumus bei laisves.

Pavadinime esantis žodis "pažanga" yra ironiškas, nes Tomas iš tikrųjų nedaro pažangos: jis netampa geresniu žmogumi. Tam tikra prasme jis daro pažangą atgal — pradeda palaimingos nekaltybės būsenoje, t. y. nežino apie gėrį ir blogį, o operos pabaigoje vėl nieko nesupranta apie savo gyvenimą, bet tai jau dėl to, kad išprotėjo.

Tomas dažnai lyginamas su Faustu, nes savo elgesiu ir sprendimais tarsi parduoda sielą — operoje velnišką trauką ir moralinį paklydimą simbolizuoja personažas Nikas Šešėlis. Tomas palieka savo meilužę Anne Trulove ir išvyksta į Londoną ieškoti daugybės kitų malonumų. Jis patiria seriją nuotykių ir pagundų, kuriuos organizuoja arba palengvina Nikas. Galiausiai Tomas atsiduria Bedlame — siaubingame pastate, į kurį XVIII a. buvo siunčiami bepročiai. Taip užbaigiamas satyrinis pasakojimas apie geidulį, smalsumą ir jų pasekmes.

Veikėjai (pagrindiniai)

  • Tomas Rakevelis – pagrindinis herojus, jaunuolis, kurio gyvenimo kelias ir moralinis nuopuolis sudaro operos ašį.
  • Anne Trulove – Tomo mylimoji, kurios ištikimybė ir rūpestis kontrastuoja su Tomo išsišokimais.
  • Nikas Šešėlis – velniškas vedlys per pasaulio malonumus, pagundų simbolis.
  • Kiti personažai – įvairios figūros, atspindinčios XVIII a. Londono visuomenę, kurie sustiprina satyrinį pasakojimą.

Stilius ir muzikinės savybės

Stravinskio muzika operoje yra charakteringa jo vėlyvajam neoklasikiniam laikotarpiui: aiškios formos, pagarbos klasikinėms operos tradicijoms atspindžiai, kartais – citatos ar nuorodos į Mozarto laikotarpio stilių, bet kartu ir savitas ritminis pulso pojūtis bei modernus harmoninis mąstymas. Libretas anglų kalba, muzika rašyta taip, kad tekstas būtų skaidriai ir veiksmingai perteiktas, todėl operą dažnai apibūdina kaip dramaturgiškai glaustą ir stilistiškai švarų kūrinį.

Temos ir kontekstas

Opera nagrinėja universalias temas: pagundą, asmeninę atsakomybę, visuomenės vaidmenį ir moralės praradimą. Hogarto paveikslų serija buvo stipri XIX–XVIII a. socialinės kritikos priemonė — Stravinskio ir Audeno/Kallmano adaptacija perkėlė šią kritiką į muzikinę draminę formą, kurioje ironija ir tragiškas pabaigos tonas kartu pabrėžia moralinį pasakojimą.

Premjera, atlikimas ir reikšmė

Operos premjera įvyko 1951 m. ir kūrinys greitai tapo reikšmingu XX a. operos repertuaro darbu. Nuo premjeros ji dažnai statoma įvairiose pasaulio scenose, įrašoma tiek koncertiniu, tiek sceniniu formatu; kritikai vertina tiek libretto satyrą, tiek Stravinskio muzikos meistriškumą. Dėl aiškios dramaturgijos ir muzikinės išmonės Raitelio progresas laikomas vienu svarbiausių Stravinskio vokalinių kūrinių ir svarbia neoklasikinės operos pavyzdžiu.

Šioje operoje susipina literatūriniai ir dailės šaltiniai (Hogarthas), XX a. požiūris į praeitį (neoklasicizmas) ir universalios žmogaus likimo temos, todėl ji išlieka aktuali ir šiandien — tiek muzikinio meistriškumo, tiek prasminio turinio požiūriu.