Béla Bartóko sonata dviem fortepijonams ir mušamiesiems (1937)

Béla Bartóko 1937 m. Sonata dviem fortepijonams ir mušamiesiems — novatoriška, ritmiška ir tamsi kompozicija, kurioje susipina glissando, perkusija ir dramatiškas motyvų žaidimas.

Sonata dviem fortepijonams ir mušamiesiems – vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko muzikinis kūrinys, parašytas 1937 m. Ši sonata išsiskiria neįprastu ir originaliu atlikėjų sudėties sprendimu: ji skirta dviem fortepijonams ir mušamiesiems, tad reikalauja keturių atlikėjų — dviejų pianistų ir dviejų perkusininkų. Abu pianistai groja savo fortepijonuose, o du perkusininkai dalijasi keliomis skirtingomis mušamųjų partijomis: trimis timpanais, ksilofonu, vienu šoniniu būgnu su svareliais ir vienu be jų, pakabinamuoju būgnu, pora lėkščių, bosiniu būgnu, trikampiu ir tam-tamu. Tokia instrumentacija suteikia kūriniui labai plataus spalvų spektro ir leidžia Bartókui žaisti kontrastais tarp griežto pianizmo ir įvairiausių perkusinių sonorų.

Partitūros įžangoje Bartókas pateikė išsamius ir tikslius nurodymus, kaip turi būti grojama įvairiais mušamaisiais instrumentais, kokius konkrečius mušamuosius reikia naudoti ir kaip jie turi būti išdėstyti scenoje. Toks detalus reikalavimas užtikrina optimalią garso pusiausvyrą tarp fortepijonų ir perkusijos bei leidžia atlikėjams susitvarkyti su logistiniu iššūkiu (perkusijos padėties, priemonių keitimo tarp dalių ir kt.).

Forma ir struktūra. Sonata turi tris dalis: greitąją, lėtoji ir vėl greitąją (fast–slow–fast). Pirmoji dalis prasideda lėta įžanga ir yra sukurta pagal sonatos formą, kurioje Bartókas jungia tradicinę formą su moderniais harmoniniais ir ritminiais sprendimais. Antroji, lėtoji dalis pasižymi niūriu, kartais šiurpulius keliančiu skambesiu — ją autorius įrėmina spalvingais, tamsiais mušamųjų efektais ir plačiais fortepijonų glissando. Trečioji dalis kontrastuoja su lėtosios dalies nuotaika: ji yra judri, ritmiška ir primena temperamentingą šokį, demonstruodama Bartóko polinkį į tautinių ritmų ir energingų motorinių figūrų naudojimą.

Techniniai ir muzikiniai ypatumai. Muzikoje gausu novatoriškų idėjų: intensyvus ritminis veiksmas, aštrūs dinaminių kontrastų perėjimai, modalios bei disonantiškos harmonijos, taip pat saviti perkusinių instrumentų efektai. Pavyzdžiui, pirmoje dalyje timpanais kartais atliekami glissando efektai — tai reikalauja specialių timpanų su pedalais, kad būtų galima paslankiškai keisti natų aukštį. Bartókas taip pat dažnai naudoja perkusiją ne tik kaip ritminį, bet ir kaip spalvinį elementą, sutapatindamas ją su fortepijonų tekstūromis ar priešpriešindamas kristalinius pianizmo motyvus tamsioms mušamųjų sonoroms.

Atlikimo aspektai. Kūrinio atlikimas kelia specifinių iššūkių: būtina tiksli ritminė sinchronija tarp pianistų ir perkusininkų, kruopštus scenos išplanavimas (ypač perkusijos ir timpanų išdėstymas) ir gera dinamika, kad fortepijonai nepersunktų perkusijos ir atvirkščiai. Perkusininkai dažnai turi keisti instrumentus tarp sekcijų, o tai reikalauja patogaus darbo vietos išplanavimo ir gerai parengtų perkusijos asistencijų, jei jos prieinamos.

Antroji dalis dažnai pavadinama vienu iš Bartóko „naktinių“ kūrinių: kompozitorius mėgdavo vaizduoti gamtos ir nakties garsus, kuriuose kartais atrodo, tarsi skamba vabzdžių ūžesys ar tolimi aidai — šią atmosferą kūrinyje sustiprina subtilūs perkusiniai efektai ir pianistiniai glissando. Visgi, nepaisant niūrios antrosios dalies, visos trys dalys sudaro organišką visumą, kurioje skambesio ir ritminės energijos kontrastai yra svarbiausias dramaturgijos variklis.

Pirmasis atlikimas ir poveikis. Sonata pirmą kartą buvo atlikta 1938 m. Bazelyje. Vienu fortepijonu grojo pats kompozitorius, kitu — jo žmona Ditta; perkusiją atliko Fritzas Schiesseris ir Philippas Rühligas. Kūrinys greitai sulaukė pripažinimo ir nuo to laiko tapo vienu žinomiausių Bartóko kūrinių — dažnai grojamu tiek kamerinių ansamblių, tiek įrašų scenoje. Bartókas taip pat parengė versiją dviem fortepijonams su orkestru, tačiau ši aranžuotė atliekama rečiau nei originali dviems fortepijonams ir mušamiesiems skirta versija.

Trukmė ir repertuarinė reikšmė. Sonata paprastai trunka maždaug 20–25 minutes, priklausomai nuo interpretacijos tempu ir perkusijos sąrankos. Ji yra vienas iš ryškiausių XX a. kameros muzikos pavyzdžių, parodantis Bartóko novatorišką požiūrį į timbrą, ritmą ir formą. Dėl savo unikalios instrumentacijos ir energingos, ekspresyvios kalbos kūrinys visuomet patraukia atlikėjų ir klausytojų dėmesį.

Pastabos apie interpretaciją. Norint sėkmingai perteikti kūrinio charakterį, atlikėjams rekomenduojama kruopščiai išnagrinėti Bartóko dinamikos ir artikuliacijos ženklus, atkreipti dėmesį į perkusininkų koordinaciją su pianistais ir užtikrinti, kad scenoje esantis instrumentų išdėstymas leistų skaidriai perduoti muzikinę informaciją. Dėl savo spalvingumo ir techninių iššūkių sonata yra tiek meistriškumo, tiek kūrybinio bendradarbiavimo išbandymas.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Sonata dviem fortepijonams ir mušamiesiems?

K: Kiek žaidėjų reikia šiai sonatai atlikti?

K: Kokiais instrumentais groja du mušamieji?

Klausimas: Kiek dalių turi sonata?

Klausimas: Ar pirmasis fortepijonas kurioje nors iš dalių groja glissando?

K: Kas atliko Sonatą, kai ji pirmą kartą skambėjo 1938 m. Bazelyje?

Klausimas: Ar yra orkestrinė šio kūrinio versija?

Paieška pagal raidę