Beethoveno Penktoji simfonija (c-moll, op.67) 'Likimas' – apžvalga

Beethoveno Penktoji simfonija "Likimas" (c-moll, op.67) – išsami apžvalga: kūrinio istorija, analizė, dalys ir reikšmė klasikinėje muzikoje.

Ludwigo van Beethoveno simfonija Nr. 5 c-moll, op. 67. Tai penktoji iš devynių jo simfonijų. Ji buvo parašyta 1804-1808 m. Ši simfonija yra vienas populiariausių ir žinomiausių klasikinės muzikos kūrinių.

Yra keturios dalys: įžanginis sonatos allegro, lėtesnis andante ir greitas scherzo, kuris veda tiesiai į finalą.

Pirmą kartą simfonija buvo atlikta 1808 m. Vienos teatre Theater an der Wien. Tame pačiame koncerte pirmą kartą buvo atlikta ir jo Šeštoji simfonija. Netrukus Penktoji simfonija buvo pripažinta vienu svarbiausių muzikos kūrinių.

„Likimo“ motyvas ir pavadinimas

Simfonijos atpažįstamiausias elementas yra atidarymo motyvas — trys trumpi tonai ir vienas ilgesnis (trys trumpi + vienas ilgas). Šis ritminis impulsas tampa viso kūrinio „konstruojančiu“ elementu: jis figūruoja pirmame judesyje, reflektuojamas antrajame, transformuojamas trečiame ir pergalės triumfe atsiranda finale. Dėl šio simboliško „pasikartojančio smūgio“ simfonijai XVII–XIX a. pradžioje prigijo pravardė „Likimas“ (angl. „Fate“). Tiksli pravardės kilmė nėra aiški — pats Beethovenas oficialiai jos taip nepakrikštijo, o įvairūs kritikai ir biografai vėliau susiejo atsidarymo motyvą su fraze „Thus Fate knocks at the door“ (taip, esą, likimas beldžiasi į duris).

Struktūra ir trumpa analizė

• I dalis — Allegro con brio (c‑moll): sonatos forma, kurioje atidarymo motyvas užima pagrindinę vietą. Tema vystoma intensyviais dinamikos kontrastais ir dramatiškomis modulacijomis; vystymo dalyje motyvas išskaidomas, transformuojamas, o recapituliacijoje jis sugrįžta pasitvirtindamas kaip likimo balsas.
• II dalis — Andante con moto (A♭‑dur): lėtesnių temų rinkinys (tema su variacijomis), siūlantis kontrastą pirmajai daliai: švelnesnė harmonija ir liūdnesnis, kontemplatyvus charakteris.
• III dalis — Scherzo: Allegro (c‑moll) su trio (C‑dur / C‑major): tamsus, paslaptingas scherzo su kylančia ir slūgstančia energija; trio pasižymi šviesesniu tonu. Scherzo pabaigoje Beethovenas jungia trečią ir ketvirtą dalis be pertraukos (attacca), taip sukurdamas dramaturginį poslinkį į triumfą.
• IV dalis — Allegro (C‑dur): didingas, pergalingas finalas C‑dur, kuriame orkestro spalvos išplėstos, o motyvas įgauna pergalės prasmę. Finalas turi plataus masto sonatos‑allegro elementus ir didelę kovos bei triumfo nuotaiką.

Orkestracija ir naujovės

Simfonija parašyta didesniam nei ankstyvojo klasicizmo standartui orkestrui — styginiai kartu su poromis pučiamųjų (fleita, obojus, klarnetas, fagotas), ragais, trimitais, timpanais. Finale Beethoven pasyviai ir aktyviau naudoja papildomas spalvas, kad sustiprintų triumfo efektą; tokie orkestracijos sprendimai turėjo įtakos vėlesnei romantinei orkestracijai ir tapo etalonu orkestriniam dramatizmui.

Istorinis kontekstas ir premjera

Simfonija kūrta per Beethovenui sudėtingą laikotarpį (apie 1804–1808 m.), priklausant jo „herojaus“ arba „vidurio“ kūrybos etapui — kartu gimė ir tokie monumentalūs kūriniai kaip III simfonija („Eroica“) bei opera „Fidelio“. Pirmasis koncertas 1808 m. Gruodžio 22 d. Theater an der Wien buvo ilgas, prastai repeticijuotas renginys, kuriame dėl blogų sąlygų ir orkestro pasiruošimo atlikimas nebuvo idealus; vėliau kūrinys sulaukė aukštos sėkmės ir tapo Beethovenui labiausiai atpažįstamu simfoniniu pasiekimu.

Repertuaro reikšmė, interpretacijos ir kultūrinis poveikis

Penktoji simfonija yra ne tik koncertų repertuaro kertinis akmuo, bet ir simbolinis muzikos istorijos kūrinys: jos atidarymo motyvas tapo kultūriniu ženklu. Antro pasaulinio karo metu atidarymo ritmo seka (trys trumpi + vienas ilgas) buvo siejama su Morse'o abėcėlės raide V (dot‑dot‑dot‑dash) ir naudojama kaip „V for Victory“ simbolika; BBC ir kiti radijo kanalai bei pasipriešinimo judėjimai pasinaudojo šiuo asocijavimu.

Kūriniui skirta gausybė įrašų ir interpretacijų — nuo istorinių, romantizuotų atlikimų iki šiuolaikinių rekonstruotų versijų. Tarp žymių dirigentų, kurių interpretacijos dažnai minimos, yra Wilhelm Furtwängler, Arturo Toscanini, Leonard Bernstein, Herbert von Karajan ir kiti. Atlikimų trukmė svyruoja, dažniausiai apie 30–40 minučių, priklausomai nuo tempių ir interpretacijos.

Įtaka ir paveldas

Penktoji simfonija padarė didelę įtaką XIX a. kompozitoriams — jos koncentracija į ritmą, motyvo vystymą ir orkestracijos drąsa tapo modeliu tolimesnei simfoninei kalbai. Be to, atidarymo motyvas tapo universaliu kultūriniu simboliu, išlikusiu populiarioje kultūroje: naudojamas kine, televizijoje, reklamose ir pramoginiuose aranžuose, dažnai kaip momentų, susiduriančių su likimu ar kova, akcentas.

Trumpai tariant, Beethoveno Penktoji simfonija — tai dramatiškas ir novatoriškas kūrinys, jungiantis griežtą forminę tvarką su emociniu intensyvumu, todėl jis ir šiandien išlieka vienu įtakingiausių orkestrinės literatūros pavyzdžių.

Muzika

Simfonija pradedama keturių natų "trumpas-kartas-kartas-didelis" motyvu, kuris skamba du kartus (antrą kartą šiek tiek žemiau): ( listen (help-info))

Simfonijos įžanga tokia garsi, kad dažnai cituojama. Ją savo kūriniuose naudojo ir kiti kompozitoriai, pavyzdžiui, Sergejus Rachmaninovas savo dainoje "Likimas". Ji dažnai naudojama populiariojoje kultūroje - nuo diskotekų iki rokenrolo, taip pat filmuose ir televizijoje. Antrojo pasaulinio karo metais BBC naudojo keturių natų motyvą savo radijo naujienų laidoms įvesti, nes "trumpas-karštas-ilgas" Morzės abėcėlėje rašo raidę "V". "V" reiškė "Pergalę". Jis buvo grojamas labai tyliai būgnu. Žmonės nacių okupuotose šalyse, kurie norėjo išgirsti naujienas, slapta klausydavosi BBC naujienų, nes buvo didesnė tikimybė, kad jos bus teisingos.

Trečiojoje simfonijos dalyje šis ritmas kartais naudojamas kaip akompanimentas.

Kai Beethovenas parašė šią simfoniją, jam buvo apie trisdešimt metų. Jis buvo vis labiau kurčias. Jam tai buvo siaubingai sunku ištverti. Jis manė, kad iš visų žmonių būtent jis turėtų puikiai girdėti. Jis jautėsi labai prislėgtas, bet nusprendė nenusižudyti, o likti gyvas ir užrašyti visą muziką, kurią turėjo galvoje. Apie tai jis rašė laiške, pavadintame Heiligenštato testamentu.

Penktosios simfonijos įžanga skamba labai drąsiai ir herojiškai. Visa simfonija skamba kaip kova, prasidedanti nuo šių keturių natų. Žmonės dažnai sakydavo, kad tos keturios natos simbolizuoja likimą, beldžiantį į duris. Iki paskutinės dalies (finalo) muzika tampa ne mažorine, o mažorine. Skamba taip, tarsi Beethovenas būtų įveikęs savo depresiją.

Ketvirtojoje šios simfonijos dalyje pirmą kartą simfonijoje panaudotas trombonas arba pikolo.

Beethovenas 1804 m., kai pradėjo kurti Penktąją simfoniją.

Paieška pagal raidę