Simfonija Nr. 5 "Likimas" (Ludwikas van Beethovenas)
Ludwigo van Beethoveno simfonija Nr. 5 c-moll, op. 67. Tai penktoji iš devynių jo simfonijų. Ji buvo parašyta 1804-1808 m. Ši simfonija yra vienas populiariausių ir žinomiausių klasikinės muzikos kūrinių.
Yra keturios dalys: įžanginis sonatos allegro, lėtesnis andante ir greitas scherzo, kuris veda tiesiai į finalą.
Pirmą kartą simfonija buvo atlikta 1808 m. Vienos teatre Theater an der Wien. Tame pačiame koncerte pirmą kartą buvo atlikta ir jo Šeštoji simfonija. Netrukus Penktoji simfonija buvo pripažinta vienu svarbiausių muzikos kūrinių.
Beethoveno 5-osios simfonijos viršelis. Matyti dedikacija kunigaikščiui Lobkovicui ir grafui Rasumovskiui.
Muzika
Simfonija pradedama keturių natų "trumpas-kartas-kartas-didelis" motyvu, kuris skamba du kartus (antrą kartą šiek tiek žemiau): ( listen (help-info))
Simfonijos įžanga tokia garsi, kad dažnai cituojama. Ją savo kūriniuose naudojo ir kiti kompozitoriai, pavyzdžiui, Sergejus Rachmaninovas savo dainoje "Likimas". Ji dažnai naudojama populiariojoje kultūroje - nuo diskotekų iki rokenrolo, taip pat filmuose ir televizijoje. Antrojo pasaulinio karo metais BBC naudojo keturių natų motyvą savo radijo naujienų laidoms įvesti, nes "trumpas-karštas-ilgas" Morzės abėcėlėje rašo raidę "V". "V" reiškė "Pergalę". Jis buvo grojamas labai tyliai būgnu. Žmonės nacių okupuotose šalyse, kurie norėjo išgirsti naujienas, slapta klausydavosi BBC naujienų, nes buvo didesnė tikimybė, kad jos bus teisingos.
Trečiojoje simfonijos dalyje šis ritmas kartais naudojamas kaip akompanimentas.
Kai Beethovenas parašė šią simfoniją, jam buvo apie trisdešimt metų. Jis buvo vis labiau kurčias. Jam tai buvo siaubingai sunku ištverti. Jis manė, kad iš visų žmonių būtent jis turėtų puikiai girdėti. Jis jautėsi labai prislėgtas, bet nusprendė nenusižudyti, o likti gyvas ir užrašyti visą muziką, kurią turėjo galvoje. Apie tai jis rašė laiške, pavadintame Heiligenštato testamentu.
Penktosios simfonijos įžanga skamba labai drąsiai ir herojiškai. Visa simfonija skamba kaip kova, prasidedanti nuo šių keturių natų. Žmonės dažnai sakydavo, kad tos keturios natos simbolizuoja likimą, beldžiantį į duris. Iki paskutinės dalies (finalo) muzika tampa ne mažorine, o mažorine. Skamba taip, tarsi Beethovenas būtų įveikęs savo depresiją.
Ketvirtojoje šios simfonijos dalyje pirmą kartą simfonijoje panaudotas trombonas arba pikolo.
Beethovenas 1804 m., kai pradėjo kurti Penktąją simfoniją.
