Pica

Istorija

Žodžio "pica" kilmė neaiški. Maistas buvo išrastas Neapolyje maždaug prieš 200 metų. Tai specialios rūšies plokštainio, gaminamo iš specialios tešlos, pavadinimas. Pica gimė antrą kartą, nes XIX a. pabaigoje buvo atvežta į Jungtines Amerikos Valstijas.

Tokie plokšti kepiniai kaip Ligūrijos focaccia žinomi jau labai seniai. Picas reikia kepti 200-250 °C temperatūroje. Tokią temperatūrą tuo metu vargu ar galėjo pasiekti kokia nors buitinė orkaitė. Dėl šios priežasties picos buvo gaminamos namuose, o paskui atiduodamos kepti į miesto kepyklą. 1889 m. birželį neapolietis virėjas Raffaele Esposito karalienės Margaritos garbei sukūrė "Margherita" - tai buvo pirmoji pica su sūriu.

Pica į Jungtines Amerikos Valstijas atkeliavo kartu su italų imigrantais XIX a. pabaigoje ir pirmiausia atsirado tose vietovėse, kur buvo susitelkę italų imigrantai. Pirmoji picerija šalyje - "Lombardi's" - buvo atidaryta 1905 m. Iš Antrojo pasaulinio karo italų kampanijos grįžę veteranai buvo puiki picų rinka. Nuo to laiko picų vartojimas JAV labai išaugo, o picų tinklai, tokie kaip "Domino's", "Pizza Hut" ir "Papa John's", turi parduotuvių visoje šalyje. Bet kurią dieną picą valgo trylika procentų JAV gyventojų.

Picų rūšys

XX amžiuje pica tapo tarptautiniu maistu, o jos įdarai gali būti labai skirtingi, atsižvelgiant į vietos skonį. Šios picos yra tos pačios pagrindinės formos, tačiau į jas dedama daug įvairių ingredientų, pavyzdžiui, ančiuvių, kiaušinių, ananasų, bananų, kokosų, raugintų kopūstų, baklažanų, kimči, avienos, kuskuso, vištienos, žuvies ir vėžiagyvių, mėsos, paruoštos tokiais būdais, kaip turkiška ėriena, "Doner" ar vištiena "tikka masala", ir netradicinių prieskonių, pavyzdžiui, kario ir tailandietiškų saldžiųjų čili. Picos taip pat gali būti gaminamos be mėsos vegetarams ir be sūrio veganams.

Picų stiliai

Neapolietiška pica (pizza Napoletana). Autentiškos neapolietiškos picos gaminamos iš vietinių ingredientų, pavyzdžiui, San Marzano pomidorų, augančių vulkaninėse lygumose į pietus nuo Vezuvijaus kalno, ir Mozzarella di Bufala Campana, gaminamos iš vandens buivolų, auginamų Kampanijos ir Lacijaus regiono pelkėse pusiau laukinių, pieno (šią mocarelą saugo Europos įstatymai). Tikros neapolietiškos picos tešlą sudaro itališki miltai, natūralios neapolietiškos mielės arba alaus mielės, druska ir vanduo. Po kildinimo tešla turi būti formuojama rankomis, nenaudojant kočėlo ar kito mechaninio prietaiso, ir negali būti storesnė kaip 3 mm (1/8 col.). pica kepama orkaitėje. iškepusi ji turi būti traški, minkšta ir kvapni. Neapolietiška pica Italijoje įgijo "garantuoto tradicinio patiekalo" statusą. Taip pripažįstami tik trys oficialūs variantai: Pizza marinara, gaminama iš pomidorų, česnakų, raudonėlių ir pirmojo spaudimo alyvuogių aliejaus (nors dauguma neapolietiškų picerijų į marinarą dar deda baziliko), Pizza Margherita, gaminama iš pomidorų, mocarelos, baziliko ir pirmojo spaudimo alyvuogių aliejaus, ir Pizza Margherita DOC, gaminama iš pomidorų, Kampanijos buivolų mocarelos filė, baziliko ir pirmojo spaudimo alyvuogių aliejaus.

"Lazio" stilius: Pica Lacijuje (Romoje), kaip ir daugelyje kitų Italijos regionų, yra dviejų skirtingų "skonių": Pizza Rustica" arba "Pizza a Taglio". Pica kepama ilgose stačiakampėse kepimo formose ir yra gana stora (1-2 cm). Pluta panaši į angliškos bandelės plutą ir dažniausiai kepama elektrinėje orkaitėje. Perkant ji paprastai pjaustoma žirklėmis arba peiliu, o kaina nustatoma pagal svorį. 2) Picų restoranuose (picerijose) ji patiekiama tradicinės apvalios formos lėkštėje.

Kitos Lacijaus stiliaus picos rūšys:

• "Pizza Romana" (Neapolyje): pomidorai, mocarela, ančiuviai, raudonėliai, aliejus;
• Vienos pica: pomidorai, mocarela, vokiška dešra, raudonėliai, aliejus;
• Pizza Capricciosa ("Kaprizinga pica"): mocarela, pomidorai, grybai, artišokai, virtas kumpis, alyvuogės ir aliejus.
• Pizza Quattro Stagioni ("Keturių metų laikų pica"): tie patys ingredientai, kaip ir Capricciosa, tačiau ingredientai nemaišomi;
• Pizza Quattro Formaggi ("Keturių sūrių pica"): pomidorai, mocarela, stracchino, fontina, gorgonzola.

Sicilijos stiliaus picos įdarai kepami tiesiai į plutą. 1994 m. pristatyta "Pizza Hut" sicilietiška pica nėra autentiškas šio stiliaus pavyzdys, nes į plutą įmaišomi tik česnakai, bazilikai ir raudonėliai,ji parduodama restoranų tinkle "Pizza Hut".

Baltojoje picoje (pizza bianca) nenaudojamas pomidorų padažas, dažnai vietoj jo naudojamas pesto arba pieno produktai, pavyzdžiui, grietinė. Dažniausiai, ypač JAV rytinėje pakrantėje, picos įdarą sudaro tik mocarelos ir rikotos sūris, apšlakstytas alyvuogių aliejumi, bazilikais ir česnakais. Romoje terminas pizza bianca reiškia duonos rūšį, kurią galima paskaninti tik alyvuogių aliejumi.

Autentiška neapolietiška pica "Margherita" - daugelio rūšių picų pagrindas.


Garsioji Čikagos įdaryta pica


Pizza al taglio Romoje.

Picerijos

"Antica Pizzeria Port'Alba", pirmoji picerija Italijoje, picas pradėjo gaminti 1738 m. ir iki šiol tebeprekiauja picomis.

Kai kurios pasaulinės picerijos franšizės: "Pizza Hut", "Domino's Pizza", "Cici's Pizza", "Papa John's" ir "Little Caesars".

Šaldyta pica

Šaldyta pica - tai iš anksto paruošta ir giliai užšaldyta pica, kuri vėliau platinama prekybos centruose. Tai viena sėkmingiausių ir populiariausių pusgaminių rūšių. Vienas iš pagrindinių šaldytos picos prekės ženklų yra "Digiorno".