Naminė avis (Ovis aries) yra prijaukintas žinduolis, giminingas laukinėms avims ir ožkoms. Avys priklauso avių augintojams ir yra jų prižiūrimos. Avių patelės vadinamos avimis. Avių patinai vadinami avinais. Avių jaunikliai vadinami ėriukais.

Jie laikomi dėl vilnos ir mėsos. Išvalyta ir apdorota avių vilna naudojama vilnoniams drabužiams gaminti. Jaunų avių mėsa vadinama ėriena, o suaugusių avių mėsa - aviena. Abu šie produktai yra ekonomiškai svarbūs ir naudojami nuo priešistorinių laikų.

Avys yra naminiai gyvūnai, kuriuos išvedė žmogus. Yra veislių, kurių specializacija - vilna arba mėsa.

"Avių" daugiskaita yra tiesiog "avys".

Veislės

Avių veislių gausa labai didelė: kai kurios veislės selekcionuotos dėl aukštos vilnos kokybės, kitos – dėl greito prieaugio ir geros mėsos kokybės, dar kitos – kaip universalių savybių turinčios bluogos (dual-purpose). Pasaulyje gerai žinomos veislės: Merino (aukštos kokybės vilna), Suffolk, Texel, Dorset ir Romney. Be tarptautinių veislių, daugelyje šalių išsaugomos vietinės, klimato ir vietinių sąlygų pritaikytos veislės.

Vilna ir jos panaudojimas

Vilna yra vienas vertingiausių avių produktų. Ji skiriasi pynimu, ilgiu, storumu ir riebalų kiekiu. Vilnos priežiūra apima:

  • periodinį kirpimą (shearing) – dažniausiai kartą per metus (pavasarį) arba pagal klimato sąlygas;
  • švaros palaikymą dėmesio ganyklose ir voljeruose, kad vilna nebūtų užteršta;
  • vilnos valymą ir apdorojimą (skalbinimas, sukimas, verpimas, dažymas) pramoniniuose ar amatų cechuose;
  • selektivų veisimą, siekiant pagerinti vilnos tankį, pluošto ilgį ir elastingumą.

Vilna naudojama aprangai, tekstilės gaminiams, izoliacijai ir kitoms pramonės šakoms.

Mėsa (ėriena ir aviena)

Jaunų avių mėsa vadinama ėriena, o senesnių gyvūnų mėsa – aviena. Mėsos kokybė priklauso nuo veislės, mitybos, augimo sąlygų ir skerdimo laiko. Mėsinių veislių – pvz., Texel ar Suffolk – privalumas yra geras mėsos prieaugis ir liesumas. Augintojai atsižvelgia į riebalų sluoksnį, raumenų išsivystymą ir skonines savybes.

Priežiūra ir auginimas

Avių priežiūra apima gyvūnų laikymo sąlygų, mitybos, higienos ir sveikatos kontrolę:

  • Būdos ir aptvarai: avims reikalinga sausas, vėdinamas, bet nuo vėjo apsaugotas ganyklos prieglobstis. Žiemos metu – papildomas šildymas arba šienas/kombinuoti pašarai, kad gyvūnai išliktų šilti.
  • Mityba: pavasarį ir vasarą avys gana daug gauna iš ganyklų, tačiau reikia užtikrinti pakankamą baltymų, energetinių medžiagų, mineralų (ypač kalcio ir fosforo) ir druskų kiekį. Žiemą pašarai – šienas, silosas, koncentruoti pašarai pagal veislę ir laktacijos / nėštumo stadiją.
  • Vanduo: švarus geriamasis vanduo visada turi būti prieinamas.
  • Higiena: tvarkinga tvartuose, reguliariai valomos lovos, pašalinami mėšlas ir šlapimo sankaupos, kad būtų mažinami parazitų ir infekcijų rizika.
  • Plaukų kirpimas: kirpimas paprastai atliekamas kartą per metus; kai kuriose šiltesnėse vietovėse – du kartus per dvejus metus arba pagal vilnos augimo tempą.
  • Hoof priežiūra: nagų (kabatų) apkarpymas ir kojų tyrimas dėl infekcijų (pėdų ligos) – reguliariai.

Veisimas ir biologija

Avys yra poliestrinės tam tikram sezonui gyvūnės (dauguma veislių turi tam tikrus sezoninius estrus ciklus). Tipinis estrus ciklas trunka apie 17 dienų, o nėštumo laikotarpis – ~145 dienas (apie 5 mėnesius). Priežiūra nėštumo metu – padidintas energijos ir baltymų poreikis, ypač paskutinėmis savaitėmis. Dauguma avių priima vieną ar du ėriukus, tačiau būna ir trijų ar daugiau (priklausomai nuo veislės ir veisimo).

Veisimo praktika apima tikslingą tėvų atranką, genetikos gerinimą, reprodukcijos valdymą (natūralus ar dirbtinis apvaisinimas), bei užtikrinimą, kad jaunos avys gautų pakankamai pieno ir priežiūros ėriavimo metu.

Sveikata ir ligos

Dažniausios problemos:

  • vidiniai ir išoriniai parazitai (kirminai, erkės) – būtina reguliari dehelmintizacija ir profilaktika;
  • pliūpsnys (mastitas) – ypač laktaciniu periodu;
  • pėdų ligos (fuzobakteriozė, riippfekcijos) – profilaktika ir higiena, kojų gydymas antiseptikais;
  • infekcinės ligos – svarbu vakcinacija pagal veterinarų nurodymus;
  • maistinės medžiagų trūkumai (mineralų, vitaminų) – papildoma trąša pagal analizę.

Nauji gyvuliai turi būti karantinuojami, o veterinaro priežiūra – reguliari, ypač prieš veisimo sezoną ir po ėriavimo.

Elgesys ir ganymas

Avys yra bandinėms gyvūnai: jos linkusios sekti viena kitą, turi aiškią socialinę hierarchiją ir gerai reaguoja į ganyklų valdymo priemones (piemens šunį, tvinksnius, aptvarus). Tinkamas ganyklų valdymas (rotacinis ganymas) padeda išsaugoti pievas, sumažinti parazitų užkrėtimą ir pagerinti pašarų panaudojimą.

Ekonominė reikšmė

Avių ūkininkavimas gali būti pelningas didinant vilnos ir mėsos kokybę, taikant gerą pašarų valdymą, ligų prevenciją ir selekcinį veisimą. Be tiesioginių produktų (vilna, mėsa, pienas kai kuriose sistemose), avininkystė prisideda prie kaimo ekonomikos, kraštovaizdžio priežiūros ir tradicijų palaikymo.

Pagrindinės priežiūros rekomendacijos

  • užtikrinti kokybišką ir subalansuotą maistą bei nuolatinį prieigą prie vandens;
  • reguliariai kirpti vilną ir prižiūrėti hooves;
  • imtis parazitų kontrolės ir vakcinacijos programų;
  • selekciniu veisimu gerinti norimas savybes (vilnos kokybę, mėsos prieaugį, atsparumą ligoms);
  • laikyti tvarkingą, sausringą ir gerai vėdinamą užutėkį bei taikyti karantiną naujai įsigytiems gyvuliams.

Avys – universalūs ir prisitaikantys gyvūnai, kuriuos laiko tiek smulkūs ūkininkai, tiek dideli ūkiai. Teisinga priežiūra, mityba ir ligų prevencija užtikrina gerą produktyvumą ir gyvulių gerovę.