Karveliniai

Paplitimas ir buveinės

Balandžiai ir balandžiai paplitę visur Žemėje, išskyrus sausiausias Sacharos dykumos vietoves, Antarktidą ir aplinkines salas bei aukštą Arktį. Jie kolonizavo daugumą pasaulio vandenynų salų. Jų yra rytinėje Polinezijoje ir Čatamo salose Ramiajame vandenyne, Mauricijuje, Seišeliuose ir Reunjone Indijos vandenyne ir Azorų salose Atlanto vandenyne.

Ši šeima prisitaikė prie daugumos planetoje esančių buveinių. Balandžiai gali būti medžiokliniai, sausumos arba iš dalies sausumos. Rūšys gyvena savanose, pievose, dykumose, vidutinių platumų miškuose ir miškuose, mangrovių miškuose ir net atolų nederlinguose smėlynuose ir žvyrduobėse. Kai kurios rūšys turi didelius natūralius arealus.

Didžiausias iš visų rūšių yra uolinių balandžių arealas. Ši rūšis gyvena Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, šiaurės Afrikoje, visoje Europoje, Arabijoje, Centrinėje Azijoje, Indijoje, Himalajuose, Kinijoje ir Mongolijoje. Šios rūšies arealas smarkiai padidėjo po to, kai ji buvo prijaukinta, nes ši rūšis ėmė veistis viso pasaulio miestuose. Ji gyvena miestuose didžiojoje dalyje Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Afrikoje į pietus nuo Sacharos, Pietryčių Azijoje, Japonijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Ši rūšis nėra vienintelė balandžių rūšis, kurios arealas padidėjo dėl žmogaus veiklos; kelios kitos rūšys, pabėgusios iš nelaisvės, įsitvirtino už savo natūralaus arealo ribų. Kitos rūšys taip pat padidino savo natūralų arealą dėl žmogaus pakeistų buveinių.

Dodo ir pasjansas

Dodo ir Rodrigeso pasjansas yra du garsūs neskraidantys paukščiai, gyvenantys Maskarenų salose Indijos vandenyne, į rytus nuo Madagaskaro. Jie yra išnykę, bet gyveno dar prieš jūreiviams atrandant salas. Jie nebijojo žmonių, kurių niekada nebuvo matę. Jūreiviai juos medžiojo ir žudė maistui. Dabar abi rūšys išnykusios. Juos taip pat galėjo medžioti žmogaus įvežti gyvūnai. Jų anatomija (osteologija) ir DNR sekos analizė rodo, kad jie priklausė Columbidae būriui.

Kaip simbolis

Senovės Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio jūros regione balandžiai buvo naudojami kaip kanaaniečių motinos deivės Ašeros, finikiečių deivės Tanit, romėnų deivių Veneros ir Fortunatos simboliai.

Krikščioniškasis balandis su alyvmedžio šakele snape simbolizuoja taiką ir yra paimtas iš Pradžios knygos 8, 6-12, taip pat Jono 1, 32-34. Krikščionių pasakojimai atsirado pagal labai panašius ankstesnių kultūrų mitus. chaldėjų mite "Gilgamešo epe" Utnapištymas paleidžia balandį ir varną ieškoti žemės, tačiau balandis tik apskrenda ir grįžta. Tik tada Utnapištimas paleidžia varną, kuris negrįžta, ir Utnapištimas daro išvadą, kad varnas surado žemę.

Kaip maistas

Maistui naudojamos kelios balandžių ir balandžių rūšys, ir tikriausiai bet kuri iš jų gali būti naudojama kaip maistas. Galingi šios šeimos balandžių krūtinės raumenys yra puiki mėsa. Mesopotamijoje, Senovės Romoje ir viduramžių Europoje maistui buvo naudojami naminiai arba medžiojami balandžiai. Žydų, arabų, asamių ir prancūzų virtuvėse tai gerai žinoma mėsa. Pasak Tanacho, balandžiai yra košeriniai ir vieninteliai paukščiai, kuriuos galima naudoti korbanui (aukai). Kitus košerinius paukščius galima valgyti, bet ne atnešti kaip korbaną. Balandžiai taip pat valgomi Azijos virtuvėse, pavyzdžiui, kinų ir indoneziečių virtuvėje. Jauni balandžiai virtuvėje vadinami "skvernais".

Europoje balandžiai dažniausiai šaudomi kaip medžiokliniai paukščiai. Uoliniai balandžiai iš pradžių buvo prijaukinti kaip maistinė rūšis, o daugelis veislių buvo išvestos dėl jų mėsinių savybių. Šiaurės Amerikoje keleiviniai balandžiai iš dalies išnyko dėl šaudymo maistui. Ponios Beeton knygoje "Namų ūkio tvarkymas" yra keptų balandžių ir balandžių pyrago, populiaraus ir nebrangaus maisto Viktorijos laikų pramoninėje Didžiojoje Britanijoje, receptų.

Kepti balandžiai su nasi timbel (ryžiais, įvyniotais į bananų lapus), tempeh, tofu ir daržovėmis, Sundanės virtuvė, Indonezija

Susiję puslapiai

• 1981 m. Laukinės gamtos ir kaimo vietovių įstatymas
• Keleivinis balandis