Neskraidantys paukščiai: apibrėžimas, rūšys (stručiai, pingvinai, kiviai)

Neskraidantys paukščiai – tai paukščiai, kurie negali skraidyti. Dauguma jų pasikliauja bėgimu arba plaukimu, o evoliucijos eigoje išsivystė iš skraidančių protėvių. Šiuo metu gyvena apie 60 rūšių, iš kurių geriausiai žinomi stručiai, emu, kaspijonai, rajos, kiviai ir pingvinai.

Anatomija ir prisitaikymai

Du pagrindiniai skirtumai tarp skraidančių ir neskraidančių paukščių yra susiję su sparnais ir krūtine: neskraidančių paukščių sparnų kaulai dažnai būna sumažėję arba modifikuoti, o krūtinės ląstoje trūksta aiškaus kilio (arba jis labai sumažėjęs). Kilis yra ta kaulinė pertvara, prie kurios pritvirtinami stiprūs krūtinės raumenys, reikalingi aktyviam sparnų plėšymui – jo nebuvimas arba redukcija reiškia, kad skraidymui stinga mechaninės atramos. Daugelyje neskraidančių rūšių plunksnų struktūra ir tankis skirti apsaugai nuo šalčio arba izoliacijai, o kai kurių rūšių sparnai virto irkluoto tipo „pletvelėmis“ (pvz., pingvinams).

Elgsena ir ekologinės nišos

Viena grupė neskraidančių paukščių išsiskiria greitu bėgimu ir ilgomis kojomis (pvz., stručiai, emu), kitos – puikiai prisitaikiusios prie plaukimo ir jūros aplinkos (pingvinai). Kiviai pasižymi naktiniu gyvenimo būdu, mažais sparneliais ir ypatingu geometrijos jutimu – jų nosies angos yra ant snapo galo, todėl jie ieško maisto žemėje ir smėlyje.

Evoliucija ir salų endemizmas

Daugelis neskraidančių rūšių išsivystė salose, kur trūko sausumos plėšrūnų. Pvz., Naujojoje Zelandijoje gyvena daugiau neskraidančių paukščių rūšių (įskaitant kivius, kelias pingvinų rūšis ir takahe) nei bet kurioje kitoje šalyje. Viena iš priežasčių – iki žmonių atvykimo prieš tūkstantį metų Naujojoje Zelandijoje nebuvo didelių sausumos plėšrūnų; pagrindiniai grobuonys buvo didesni paukščiai. Tokiose aplinkose atranka leido skrydžio gebėjimą prarasti, nes jo palaikymas (energetiškai ir anatomiškai) nebebuvo būtinas.

Kai kurios neskraidančios salų paukščių rūšys yra glaudžiai susijusios su skraidančiomis rūšimis. Tai reiškia, kad skrydis yra svarbi biologinė kaina: kai tik paukščiams nereikia skraidyti, vyksta atranka prieš skraidymą – taigi sparnų redukcija ir jų funkcinis perskirstymas dažnai vyksta greitai evoliuciškai.

Pavyzdžiai ir dydžių diapazonas

Mažiausias neskraidantis paukštis – nepasiekiamos salos bėgikas (Inaccessible Island rail): ilgis apie 12,5 cm, svoris ~34,7 g.
Didžiausias gyvas neskraidantis paukštis – strutis: iki 2,7 m ūgio ir apie 156 kg svorio; yra ir išnykusių rūšių, kurios užaugo dar didesnės (pvz., milžiniški moai ar "elephant birds").
Specialistai: pingvinai turi plunksnų sluoksnį ir modifikuotus sparnus „irklams“, o patys plaukimo įgūdžiai jiems leidžia medžioti žuvį ir kitą jūrinį maistą.

Išnykusios grupės

Istorijoje buvo ir kitų neskraidančių paukščių, kurie užėmė patrauklias ekologines nišas – nuo didelių žolėdžių iki galingų sausumos plėšrūnų. Pavyzdžiui, dabar jau išnykusios Phorusrhacidae (taip vadinamos „teroro paukščiai“) buvo dideli, galingi plėšrūnai Pietų Amerikoje. Taip pat išnyko moai Naujojoje Zelandijoje, dodo Mauricijuje ir keletas salų plėšriųjų bei bėgiojančių rūšių dėl žmogaus poveikio.

Žmogaus įtaka, saugojimas ir ūkis

Neskraidančių paukščių populiacijos daug kur krito dėl įvestų plėšrūnų (katės, šunys, žiurkės), buveinių nykimo ir medžioklės. Daugelio salų endeminių rūšių išlikimą grėsmė kelia būtent invaziniai gyvūnai. Todėl svarbios apsaugos priemonės: invazinių rūšių kontrolė, buveinių apsauga, atokvėpio zonų kūrimas ir reintrodukcijos programos.

Neskraidančius paukščius nesunku prižiūrėti nelaisvėje, nes jiems nereikia sparnų naudojimo skrydžiui – tačiau jiems reikia pakankamai erdvės bėgimui, tinkamos mitybos ir ligų stebėsenos. Kadaise stručiai buvo auginami dėl dekoratyvinių plunksnų; šiandien jie auginami ir dėl mėsos, ir dėl odos, naudojamos odos pramonėje.

Apibendrinimas

Neskraidantys paukščiai yra puikus pavyzdys, kaip evoliucija pritaiko organizmus konkrečioms ekosistemoms: vieni tapo greičiais bėgikais, kiti – puikiais plaukikais, dar kiti – specializuotais gruntinio maisto ieškotojais. Nors kai kurios rūšys sėkmingai išsilaikė, daugelio nykimas primena apie žmogaus vaidmenį gamtos pusiausvyros palaikyme ir būtinybę saugoti unikalius, dažnai pažeidžiamus paukščius.

Pingvinai yra gerai žinomas neskraidančių paukščių pavyzdys

Skrydžio privalumai ir trūkumai

Neskraidantis paukštis - tai paukštis, kilęs iš protėvių, kurie turėjo skraidymo galią. Gali atrodyti keista, kad vienas iš labiausiai paplitusių paukščių prisitaikymų yra skrydžio praradimas! Kad tai suprastume, reikia suvokti, kokią pagrindinę naudą skrydis suteikia gyvūnams, kurie kadaise gyveno tik ant žemės.

Skrydžio privalumai susiję su galimybe gyventi daug platesniu geografiniu mastu nei sausumoje gyvenantys gyvūnai. Geriausiai tai matyti iš migruojančių paukščių, kurie gyvena dviejose skirtingose geografinėse platumose ir iš kiekvienos gauna geriausią naudą. Įprasta, kad vienoje vietoje paukščiai deda kiaušinius ir augina jauniklius, o kitoje vietoje jie dažniausiai auga. Net ir nemigruojantiems paukščiams naudinga skraidyti, kad susirastų lizdus ir gautų maisto. Be maisto paieškos, pagrindinė skraidymo nauda - išvengti daugelio plėšrūnų, kurie minta sausumoje gyvenančiais gyvūnais.

Suprantama, kad neskraidantys paukščiai sudaro mažumą: iš maždaug 10 000 gyvenančių paukščių rūšių tik apie 60 yra neskraidantys. Prieš žmonėms atkeliaujant į salas, neskraidančių paukščių rūšių buvo kur kas daugiau. Kadangi fosilijų duomenys niekada nebūna išsamūs, neįmanoma suskaičiuoti, kiek neskraidančių paukščių rūšių gyveno prieš žmonijai paliekant Afriką.

Nepaisant šio bendro vaizdo, būta paukščių, kurie netrukus po to, kai išsivystė skrydis, prarado skraidymo galią. Pirmieji iškastiniai neskraidantys paukščiai atsirado kreidos periode. Jau seniai pripažinta, kad yra aplinkybių, kai turėti sparnus tikrai nėra gerai. Ryšys tarp vandenynų salų ir neskraidymo buvo žinomas Darvinui. Paaiškinta, kad, pirma, vandenynų salose yra mažai plėšrūnų. Antra, kad kyla audros, kurios gali nunešti sparnuotus paukščius tiesiai nuo salos taip toli, kad jie negali rasti kelio atgal. Netekę skrydžio, sausumos paukščiai gali evoliucionuoti, kad taptų didesni ir sunkesni, ir daugelis taip ir daro. Phorusrhacos tapo dominuojančiu sausumos plėšriuoju paukščiu.

Neskraidančių paukščių pavyzdžiai

Toliau išvardyti holoceno laikotarpiu arba po jo neskraidantys paukščiai.

Charadriiformes (Gandrai, žuvėdros, paprastieji tilvikai)

Didžioji auksinukė (išnykusi)

Psittaciformes (Papūgos)

Kakapo

Balandžiai (Columbiformes)

Dodo (išnykęs)
Rodrigues Solitaire (išnykęs)

Stručių

Didžioji auksinukė

Dodo

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra neskraidantys paukščiai?

A: Neskraidantys paukščiai - tai paukščiai, kurie negali skraidyti ir pasikliauja gebėjimu bėgioti arba plaukti.

K: Kiek šiandien yra neskraidančių paukščių rūšių?

A: Šiandien gyvena apie 60 rūšių neskraidančių paukščių.

K: Koks yra mažiausias neskraidantis paukštis?

A: Mažiausias neskraidantis paukštis yra nepasiekiamos salos bėgikas, kurio ilgis - 12,5 cm, o svoris - 34,7 g.

K: Koks yra didžiausias gyvenantis neskraidantis paukštis?

A: Didžiausias gyvas neskraidantis paukštis yra strutis, kurio ūgis siekia 2,7 m, o svoris - 156 kg.

K: Kodėl kai kurios saloje gyvenančios paukščių rūšys lieka neskraidančios?

A: Kai kurios salose gyvenančių paukščių rūšys lieka neskraidančios, nes vyksta atranka, neleidžianti skraidyti, jei tai nėra būtina išgyvenimui; turint sparnus ir galint skraidyti, reikia mokėti biologinę kainą, kurios šiems paukščiams nereikia mokėti, jei jie lieka ant žemės.

Klausimas: Ar yra kitų išnykusių šeimų, susijusių su šiuolaikiniais neskraidančiais paukščiais?

A: Taip, buvo ir kitų išnykusių, bet giminingų neskraidančių paukščių šeimų, pavyzdžiui, Phorusrhacidae, kurie tapo labai galingais sausumos plėšrūnais.

K: Kaip šiandien žmonės naudoja stručius?

A: Stručiai auginami mėsai ir odai, iš kurios gaminama oda.