Neskraidantis paukštis

Neskraidantys paukščiai - tai paukščiai, kurie negali skraidyti. Jie pasikliauja gebėjimu bėgioti arba plaukti ir išsivystė iš skraidančių protėvių. Šiuo metu gyvena apie 60 rūšių, iš kurių geriausiai žinomi stručiai, emu, kaspijonai, rajos, kiviai ir pingvinai.

Du pagrindiniai skraidančių ir neskraidančių paukščių skirtumai - mažesni neskraidančių paukščių sparnų kaulai ir tai, kad jų krūtinės ląstoje nėra kilio (arba jis labai sumažėjęs). Kilis įtvirtina raumenis, reikalingus sparnų judėjimui. Neskraidantys paukščiai taip pat turi daugiau plunksnų nei skraidantys.

Naujojoje Zelandijoje gyvena daugiau neskraidančių paukščių rūšių (įskaitant kivius, kelias pingvinų rūšis ir takahe) nei bet kurioje kitoje šalyje. Viena iš priežasčių yra ta, kad iki žmonių atvykimo prieš tūkstantį metų Naujojoje Zelandijoje nebuvo didelių sausumos plėšrūnų. Pagrindiniai neskraidančių paukščių grobuonys buvo didesni paukščiai.

Kai kurios neskraidančios salų paukščių rūšys yra glaudžiai susijusios su skraidančiomis rūšimis. Tai reiškia, kad skrydis yra svarbi biologinė kaina. Kai tik paukščiams nereikia skraidyti, vyksta atranka prieš skraidymą.

Mažiausias neskraidantis paukštis - nepasiekiamos salos bėgikas (ilgis 12,5 cm, svoris 34,7 g). Didžiausias (ir sunkiausias, ir aukščiausias) gyvas neskraidantis paukštis yra strutis (2,7 m, 156 kg), nors kai kurie išnykę paukščiai užaugo didesni.

Neskraidančius paukščius lengva prižiūrėti nelaisvėje, nes jų nereikia laikyti narve. Kadaise stručiai buvo auginami dėl dekoratyvinių plunksnų. Šiandien jie auginami dėl mėsos ir odos, kuri naudojama odai gaminti.

Buvo ir kitų neskraidančių paukščių šeimų, pavyzdžiui, dabar jau išnykusių Phorusrhacidae, kurios tapo labai galingais sausumos plėšrūnais.

Pingvinai yra gerai žinomas neskraidančių paukščių pavyzdys

Skrydžio privalumai ir trūkumai

Neskraidantis paukštis - tai paukštis, kilęs iš protėvių, kurie turėjo skraidymo galią. Gali atrodyti keista, kad vienas iš labiausiai paplitusių paukščių prisitaikymų yra skrydžio praradimas! Kad tai suprastume, reikia suvokti, kokią pagrindinę naudą skrydis suteikia gyvūnams, kurie kadaise gyveno tik ant žemės.

Skrydžio privalumai susiję su galimybe gyventi daug platesniu geografiniu mastu nei sausumoje gyvenantys gyvūnai. Geriausiai tai matyti iš migruojančių paukščių, kurie gyvena dviejose skirtingose geografinėse platumose ir iš kiekvienos gauna geriausią naudą. Įprasta, kad vienoje vietoje paukščiai deda kiaušinius ir augina jauniklius, o kitoje vietoje jie dažniausiai auga. Net ir nemigruojantiems paukščiams naudinga skraidyti, kad susirastų lizdus ir gautų maisto. Be maisto paieškos, pagrindinė skraidymo nauda - išvengti daugelio plėšrūnų, kurie minta sausumoje gyvenančiais gyvūnais.

Suprantama, kad neskraidantys paukščiai sudaro mažumą: iš maždaug 10 000 gyvenančių paukščių rūšių tik apie 60 yra neskraidantys. Prieš žmonėms atkeliaujant į salas, neskraidančių paukščių rūšių buvo kur kas daugiau. Kadangi fosilijų duomenys niekada nebūna išsamūs, neįmanoma suskaičiuoti, kiek neskraidančių paukščių rūšių gyveno prieš žmonijai paliekant Afriką.

Nepaisant šio bendro vaizdo, būta paukščių, kurie netrukus po to, kai išsivystė skrydis, prarado skraidymo galią. Pirmieji iškastiniai neskraidantys paukščiai atsirado kreidos periode. Jau seniai pripažinta, kad yra aplinkybių, kai turėti sparnus tikrai nėra gerai. Ryšys tarp vandenynų salų ir neskraidymo buvo žinomas Darvinui. Paaiškinta, kad, pirma, vandenynų salose yra mažai plėšrūnų. Antra, kad kyla audros, kurios gali nunešti sparnuotus paukščius tiesiai nuo salos taip toli, kad jie negali rasti kelio atgal. Netekę skrydžio, sausumos paukščiai gali evoliucionuoti, kad taptų didesni ir sunkesni, ir daugelis taip ir daro. Phorusrhacos tapo dominuojančiu sausumos plėšriuoju paukščiu.

Neskraidančių paukščių pavyzdžiai

Toliau išvardyti holoceno laikotarpiu arba po jo neskraidantys paukščiai.

Charadriiformes (Gandrai, žuvėdros, paprastieji tilvikai)

Didžioji auksinukė (išnykusi)

Psittaciformes (Papūgos)

Kakapo

Balandžiai (Columbiformes)

Dodo (išnykęs)
Rodrigues Solitaire (išnykęs)

Stručių

Didžioji auksinukė

Dodo

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra neskraidantys paukščiai?

A: Neskraidantys paukščiai - tai paukščiai, kurie negali skraidyti ir pasikliauja gebėjimu bėgioti arba plaukti.

K: Kiek šiandien yra neskraidančių paukščių rūšių?

A: Šiandien gyvena apie 60 rūšių neskraidančių paukščių.

K: Koks yra mažiausias neskraidantis paukštis?

A: Mažiausias neskraidantis paukštis yra nepasiekiamos salos bėgikas, kurio ilgis - 12,5 cm, o svoris - 34,7 g.

K: Koks yra didžiausias gyvenantis neskraidantis paukštis?

A: Didžiausias gyvas neskraidantis paukštis yra strutis, kurio ūgis siekia 2,7 m, o svoris - 156 kg.

K: Kodėl kai kurios saloje gyvenančios paukščių rūšys lieka neskraidančios?

A: Kai kurios salose gyvenančių paukščių rūšys lieka neskraidančios, nes vyksta atranka, neleidžianti skraidyti, jei tai nėra būtina išgyvenimui; turint sparnus ir galint skraidyti, reikia mokėti biologinę kainą, kurios šiems paukščiams nereikia mokėti, jei jie lieka ant žemės.

Klausimas: Ar yra kitų išnykusių šeimų, susijusių su šiuolaikiniais neskraidančiais paukščiais?

A: Taip, buvo ir kitų išnykusių, bet giminingų neskraidančių paukščių šeimų, pavyzdžiui, Phorusrhacidae, kurie tapo labai galingais sausumos plėšrūnais.

K: Kaip šiandien žmonės naudoja stručius?

A: Stručiai auginami mėsai ir odai, iš kurios gaminama oda.