Dromornis - iškastinių neskraidančių paukščių gentis. Gyveno Australijoje nuo vėlyvojo mioceno iki ankstyvojo plioceno, todėl ankstyvieji žmonės niekada nesusidūrė su šiuo gyvūnu. Fosilijų liekanos rasta keliuose svarbiuose Australijos iškasenų telkiniuose, įskaitant Riversleigh ir Alcoota, kurie suteikė daug žinių apie jų morfologiją ir gyvenamąją aplinką.
Išvaizda ir morfologija
Dromornis pasižymėjo labai dideliu, tvirtai pastatytu snapu ir masyviu žandikauliu, kurio paviršius rodo galingų žandikaulio raumenų prisitvirtinimus. Nors jo kūno siluetas priminė milžinišką emu, genetiniai ir morfologiniai požymiai rodo, kad dromornisai yra artimesni žąsims nei strutims. Jie turėjo ilgą kaklą, sutrumpėjusius ir nenaudojamus sparnelius primenančias struktūras bei galingas kojas. Dėl masyvaus kūno ir santykinai trumpų kojų įrodymai rodo, kad jie buvo neskraidantys ir tikriausiai nebuvo itin greiti bėgikai, tačiau galėjo judėti stabiliu žingsniu per tankesnę augaliją.
Dydis ir pavyzdinė rūšis
Dromornis stirtoni — viena geriausiai žinomų rūšių — siekė apie tris metrus ūgio (apie 10 pėdų) ir galėjo sverti iki pusės tonos (apie 500 kg). Ši rūšis gyveno mioceno pabaigoje Australijos subtropiniuose atviruose miškuose bei aplinkiniuose drėgnose vietovėse. Dėl savo dydžio ir masės D. stirtoni buvo sunkesnis už kai kurias Naujojoje Zelandijoje išnykusias moa rūšis ir aukštesnis už Aepyornis.
Mityba — prieštaringos interpretacijos
Snapo ir žandikaulio forma bei raumeninių pažymių masyvumas sukėlė ilgus ginčus tarp mokslininkų. Viena interpretacija teigia, kad didelis snapas skirtas kietiems augalų stiebams, šakoms ar lapams perpjaustyti ir traukti, t. y. paukštis buvo daugiausia žolėdis ar herbivoras. Kita hipotezė pabrėžia snapo tvirtumą ir siūlo, jog jis galėjo būti omnivoras arba net iš dalies mėsėdis, galintis sutramdyti stambesnį grobį arba skanauti mėsinius likučius. Dėl to ši paukščių gentis dažnai apibūdinama kaip ekologinis „visavalgis“ su pritaikymais ir augaliniams, ir gyvūninės kilmės maisto tipams.
Gyvenamoji aplinka ir elgsena
Dromornis gyveno miškingose ir atviresnėse buveinėse, dažnai šalia nuolatinių vandens telkinių. Klimatas regione tuo metu buvo nenuspėjamas, svyruojantis tarp drėgnesnių ir sausesnių periodų, todėl paukščiams reikėjo didelių teritorijų su įvairia augmenija. Dėl savo dydžio ir galingo snapo jie tikriausiai galėjo konkuruoti dėl maisto resursų su kitais dideliais žinduoliais ir paukščiais to meto faunoje.
Taksonomija ir evoliucija
Dromorniai priklauso milžiniškų paukščių šeimai Dromornithidae, kuriai priskiriamos kelios gentyse išplitusios rūšys. Šios šeimos atstovai gyvenoplius milijonus metų — nuo mioceno laikotarpio iki vėlesnių geologinių epochų; kai kurios artimos giminės rūšys išliko iki vėlesnių laikotarpių, net iki paskutiniojo pleistoceno. Australazija (Australija ir šalia esančios teritorijos) ilgą laiką vystėsi beveik izoliuotai nuo kitų žemynų, nuo tada kai Gondvana ėmė skilinėti mezozojaus laikotarpiu; paskutinis ryšys su Antarktida nutrūko maždaug prieš 40 milijonų metų. Dėl tos izoliacijos šios paukščių grupės išsivystė unikaliais bruožais, kurių pavyzdys yra didžiulis snapas ir masyvus kūno svoris.
Išnykimas
Genčių ir rūšių išnykimo chronologija skiriasi: pats Dromornis gyveno anksčiau už žmonių atėjimą į Australiją, todėl tiesioginis ankstyvųjų žmonių poveikis šiai gentiai mažai tikėtinas. Tačiau šeimos Dromornithidae vėlesnės atšakos (pvz., kai kurios Genyornis rūšys) egzistavo iki vėlyvojo pleistoceno ir galėjo susidurti su pirmųjų žmonių veikla. Bendri išnykimo veiksniai greičiausiai apima klimato svyravimus, buveinių praradimą ir ekologinių tinklų pokyčius; vėlesnėms rūšims galimas ir žmonių poveikis (pvz., medžioklė, buveinių pokyčiai).
Reikšmė ir tyrimai
Fosilijos, ypač gerai išsaugotos vietovėse kaip Riversleigh ir Alcoota, padėjo suprasti šių paukščių anatomiją, ekologiją ir evoliuciją. Daugiau tyrimų apie kaukolių, snapų ir raumeninių atspaudų analizę leidžia nuolat tobulinti hipotezes apie jų mitybą bei elgseną. Dromornis yra viena iš ryškiausių Australijos iškastinės faunos ikonos — pavyzdys, kaip ilgalaikė geografinė izoliacija leido susiformuoti stambiausiems šalies skraidantiems ir neskraidantiems paukščiams.
