Miocenas yra pirmoji kainozojaus neogeno periodo epocha. Pagal Tarptautinę geologijos skalę (ICS) ji truko maždaug nuo 23,03 mln. iki 5,333 mln. metų prieš dabar. Miocenas žymi perėjimą nuo vėsesnio oligoceno link dar labiau atvėsusio pliocene ir yra svarbus laikotarpis, kai Biota ėmė sparčiai įgauti šiuolaikines formas.

Padalijimas ir chronologija

Miocenas tradiciškai yra skirstomas į šešias amžines dalis (chronostratigrafines vienetas), iš kurių kiekviena turi savo GSSP (pasaulinį stratigrafinį tašką). Pagrindinės dalys yra:

  • Aquitaniensas (pradžia ~23,03–20,43 Ma)
  • Burdigalas (~20,43–15,97 Ma)
  • Langhianas (~15,97–13,82 Ma)
  • Serravallianas (~13,82–11,63 Ma)
  • Tortonianas (~11,63–7,246 Ma)
  • Messinianas (~7,246–5,333 Ma)

Klima ir tektonika

Mioceno metu klimatas pirmiausia buvo šiltėjimo laikotarpį pasiekęs Mioceno klimato maksimumas maždaug prieš 17–15 mln. metų, po to vyko palaipsninis atšilimo pabaigos ir ilgalaikis atvėsimas. Per šį laikotarpį išliko ir augo poliarinių ledynų ploto variacijos — įtaką turėjo ir Antarktidos ledynų stabilizacija. Stiprėjo vėjai ir keitėsi lietaus modeliai, o tai skatino atvirų augalinių formacijų, ypač pievų ir žolynų, plitimą.

Dideli tektoniniai judesiai (pvz., Himalajų ir Alpėų kilimas, Pietų Amerikos ir Afrikos plokščių judesiai) pakeitė vandenynų cirkuliaciją, klimato režimus ir suformavo naujas migracijos trasas gyvūnams bei augalams.

Augalija

Miocene prasidėjo reikšmingas žolinių augalų (ypač C4 žolių) paplitimas, ypač tropikuose ir vidutinio klimato zonose, dėl ko išsiplėtė pievos ir savanos. Tai lėmė pokyčius herbivorų bendruomenėse — mažiau buvo naršytojų (naršytojai, o), daugiau atsirado ganomųjų rūšių. Vietomis miškai susitraukė, ypač atšiauresniuose arba sezoniniuose regionuose, o Viduržemio jūros vietovėse išsivystė sclerophyll augalija.

Gyvūnija

Mioceno gyvūnija jau buvo gana moderni: susiformavo daug šiandieninių žinduolių ir paukščių šeimų. Žemiau — svarbiausi bruožai:

  • Žinduoliai: gausu įvairių žirgų, antilopių, jūrinių kiaulių, žinduolių, pritaikytų ganomai mitybai; taip pat plito įvairios rūšys didžiųjų žinduolių, bet kai kurios senesnės grupės nyko.
  • Pirmieji ir išsivystę primatai bei beždžionės — tuo metu gyveno maždaug 100 beždžionių rūšių. Išsiskyrė daug hominoidų (pvz., Proconsul, Dryopithecus, Sivapithecus), kai kurie jų siejami su šiandieninių orangutanų ir kitų beždžionių kilme; žmogaus linija (homininai) pasirodė labai vėlai miocene (maždaug prieš 7–6 Ma).
  • Jūrinė fauna: intensyvus banginių (banginiai) ir kitų cetaceanų evoliucijos periodas — formavosi daug šiuolaikiškų banginių ir delfinų grupių. Paplito ruoniai ir kitos pinnipedos. Buvo plačiai paplitę jūros dumbliai ir kitos pakrantės ekosistemos.
  • Ryklių ir didžiųjų plėšrūnų evoliucija: tarp žinomiausių – milžiniškasis ryklys, dažnai minimas kaip Megalodonas (kartais klasifikuojamas kaip Carcharocles ar Otodus, bet tradiciniu pavadinimu dar dažnai sutinkamas kaip Carcharodon megalodon.)
  • Paukščiai: daug šiuolaikinių paukščių šeimų jau egzistavo ir ėmė užimti įvairias ekologines nišas.

Jūriniai įvykiai ir Messinijos druskingumo krizė

Viena iš ryškiausių Mioceno pabaigos įvykių — Messinijos druskingumo krizė (~5,96–5,33 Ma), kai Viduržemio jūra dalinai ar beveik pilnai išdžiūvo dėl sutrikusios ryšio su Atlanto vandenynu. Šis įvykis turėjo didelį poveikį klimato sąlygoms, jūrų faunos migracijoms ir sedimentacijai regione.

Fosilijos ir reikšmė geologijai

Mioceno periodas paliko gausią ir svarbią fosilijų įrašą: daug ženklų apie žinduolių, primatų ir jūrinės faunos evoliuciją. Reikšmingi mioceno iškasenų kompleksai aptinkami Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje (ypač Pietų Amerikoje – Patagonijoje), Europoje, Afrikoje ir Azijoje (pvz., Siwalik uolienos). Šie radiniai padeda suprasti, kaip formavosi šiuolaikinės ekosistemos ir kaip tektonika bei klimatas leido skirtingoms rūšims migruoti ir adaptuotis.

Mioceno palikimas

Miocenas yra kertinis laikotarpis, kuriame daugeliui šiuolaikinių augalų ir gyvūnų šeimų prasidėjo arba pagilėjo evoliucija. Tai metas, kai žemės paviršius, klimatas ir ekosistemos ėmė sparčiai formuoti sąlygas, kuriose vėliau vystėsi dabartinė biologinė įvairovė, taip pat ir tiek ankstyvieji homininai, kurie perėmė evoliucinius pagrindus žmogaus kilmei.

Apibendrinant: Miocenas (23,03–5,333 Ma) — tai laikotarpis su reikšmingais klimato svyravimais, tektoniniais pertvarkymais ir biologine radiacija, dėl ko daug kas iš šiuolaikinių organizmų šeimų įgavo savo pagrindines formas.