Laukinis

Laukinių gyvūnų pavyzdžiai

Šunys gali lengvai persikūnyti į laukinius gyvūnus ir tapti sėkmingais medžiotojais.

Katė gali lengvai tapti laukine. Laukinės katės yra kenkėjos tiek kaimo, tiek miesto vietovėse. Jos daro didelę žalą paukščių, roplių ir žinduolių populiacijoms. Kadangi laukinės katės greitai dauginasi, sunku kontroliuoti jų populiaciją. Kaimo vietovėse laukinės katės dažnai šaudomos. Pastaruoju metu kaip alternatyvi laukinių kačių populiacijos valdymo priemonė taikomas metodas "Pagauk, iškastruok ir grąžink".

Ožka yra vienas seniausių prijaukintų gyvūnų, tačiau ji lengvai tampa laukine ir puikiai laikosi pati.

Dromedarų kupranugaris, kuris prijaukinamas jau daugiau nei 3000 metų, taip pat lengvai tampa laukiniu. Laukiniai kupranugariai, kilę iš XIX a. ir XX a. pradžioje pabėgusių bandų gyvūnų, šiandien klesti Australijos gilumoje.

Avys yra pažeidžiamos plėšrūnų ir sužeistųjų, todėl paprastai jos neišgyvena kaip laukiniai gyvūnai. Tačiau ten, kur plėšrūnų nedaug, jos gerai laikosi, pavyzdžiui, Soay avys.

Vandens buivolai gyvena drėgnesnėse Vakarų ir Šiaurės Australijos dalyse. Australijos vyriausybė skatina laukinių vandens buivolų medžioklę, nes jų gausu.

Galvijai prijaukinti nuo neolito laikų, tačiau jie gali išgyventi mėnesius ar net metus be jokios priežiūros. Jų protėviai, taurai, buvo gana žiaurūs. Šiuolaikiniai galvijai, ypač tie, kurie auginami atvirose teritorijose, paprastai būna klusnesni, tačiau iškilus grėsmei gali būti agresyvūs. Galvijams, ypač auginamiems mėsai, dažnai leidžiama gana laisvai klajoti, todėl Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir keliose Ramiojo vandenyno salose jie jau seniai tapo nepriklausomi. JAV pietvakariuose ir Meksikos šiaurėje gyvena nedidelės pusiau laukinių gyvulių populiacijos. Tokie galvijai vadinami Mavericks, Scrubbers arba Cleanskins. Dauguma laisvai klajojančių galvijų, kad ir kokie nesutramdomi jie būtų, yra vertingi, todėl dažniausiai apgyvendintuose regionuose jie apgyvendinami.

Arkliai ir asilai, prijaukinti apie 5000 m. pr. m. e., yra laukiniai atvirose pievose visame pasaulyje (žr. "Laukiniai arkliai"). Portugalijoje laukiniai arkliai vadinami Sorraia, Australijoje - Brumbiais, Amerikos vakaruose - Mustangais. Egzistuoja ir kitos pavienės laukinių arklių populiacijos, įskaitant Činkotegos ponį ir Bankerio arklį. Jie dažnai vadinami laukiniais arkliais, tačiau tai nėra teisinga. Yra tikrai "laukinių" arklių, kurie niekada nebuvo prijaukinti, ypač Pševalskio arklys. Nors šie arkliai iš pradžių gyveno Šiaurės Amerikoje, jų laukiniai protėviai išnyko paskutiniojo ledynmečio pabaigoje. Tiek Australijoje, tiek Amerikoje šiuolaikiniai "laukiniai" arkliai kilo iš prijaukintų arklių, kuriuos atvežė Europos tyrinėtojai ir kolonistai, kurie pabėgo, išplito ir suklestėjo.

Laukinių kiaulių populiacijos paplitusios visame pasaulyje, įskaitant Australiją, Naująją Zelandiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Naująją Gvinėją ir Ramiojo vandenyno salas. Melanezijos ir Polinezijos regionuose žmonės kiaules įvežė prieš kelis tūkstančius ar penkis šimtus metų, o Australijoje ir Amerikoje - per pastaruosius 500 metų. Į Naująją Zelandiją kiaules atvežė pirmieji Polinezijos kolonistai, tačiau iki Europos įsikūrimo ši populiacija išnyko. Visos šiandien Naujojoje Zelandijoje gyvenančios laukinės kiaulės yra kilusios iš Europos ūkinių gyvūnų. Daugelis Europos šernų populiacijų taip pat yra kilusios iš pabėgusių naminių kiaulių ir techniškai yra laukiniai gyvūnai, nors jie gyvena protėvių rūšies areale.

Kadaise uoliniai balandžiai buvo laikomi dėl mėsos arba dažniau kaip lenktyniniai gyvūnai, o dabar jų populiacijos paplitusios viso pasaulio miestuose.

Medunešių bičių šeimos dažnai pabėga į laukinę gamtą. Tačiau jų elgesys niekuo nesiskiria nuo elgesio "nelaisvėje", kol jos nesusikryžiuoja su kitomis laukinėmis bitėmis, turinčiomis kitokią genetinę sudėtį, ir dėl to gali tapti klusnesnės arba agresyvesnės (žr. "Afrikanizuotos bitės").

Įvairiose pasaulio dalyse gyvena didelės laukinių papūgų populiacijos. Rožinės papūgos, vienuolinės papūgos ir raudonskruostės papūgos (apie jas sukurtas dokumentinis filmas "Laukinės Telegrafo kalvos papūgos") ypač sėkmingai gyvena už savo gimtųjų buveinių ribų ir puikiai prisitaiko priemiesčių aplinkoje.

Laukiniai šunys Bukarešte


Laukiniai asilai arba asilai Nevadoje

Kenksmingas ir naudingas laukinių organizmų poveikis

Ekologinis poveikis

Laukinių gyvūnų populiacija gali pakenkti ekosistemai, nes ėda pažeidžiamus augalus ar gyvūnus arba konkuruoja su vietinėmis rūšimis. Laukiniai augalai ir gyvūnai dažnai yra invazinės rūšys ir gali kelti grėsmę nykstančioms rūšims.

Genetinė tarša

Naminiai gyvūnai gali veistis su vietiniais laukiniais gyvūnais. Toks kryžminimasis gali kelti grėsmę pirminės laukinės populiacijos egzistavimui. Pavyzdžiai: didžioji antis, šernas, uolinis balandis arba balandis, raudonasis džiunglių paukštis (Gallus gallus) (visų vištų protėvis), karpis ir lašiša. Kitas pavyzdys - dingo, kuris pats yra ankstyvasis laukinis šuo, kryžminęsis su kitos kilmės šunimis. Tačiau mažai tikėtina, kad tai pakenktų ekosistemoms, kuriose šie šunys gyvena, todėl kai kurie šio reiškinio svarbą laiko ginčytina. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, triušių, kryžminimasis atrodo nepastebimas. Daug diskutuojama dėl kryžminimo poveikio laukinių rūšių genų pokyčiams.

Ekonominė žala

Laukiniai gyvūnai konkuruoja dėl maisto su naminiais gyvuliais. Jie gali pažeisti tvoras, vandens šaltinius ir augmeniją (per daug ganydami arba įnešdami invazinių augalų sėklų). Nors dėl to ginčijamasi, kai kas kaip pavyzdį pateikia laukinių arklių ir galvijų konkurenciją JAV vakaruose. Kitas pavyzdys - ožkos, konkuruojančios su galvijais Australijoje, arba ožkos, kenkiančios medžiams ir augmenijai aplinkosaugos požiūriu nepalankiuose Afrikos regionuose. Atsitiktinis laukinių gyvūnų kryžminimas gali pakenkti veislinių gyvūnų veisimo programoms. Jų buvimas taip pat gali sujaudinti naminius gyvūnus ir priversti juos pabėgti. Laukinių gyvūnų populiacijos taip pat gali perduoti ligas naminėms bandoms.

Ekonominė nauda

Daugelį laukinių gyvūnų kartais galima sugauti nedidelėmis sąnaudomis, todėl jie yra svarbus ekonominis išteklius. Didžiojoje Polinezijos ir Melanezijos dalyje laukinės kiaulės yra pagrindinis gyvūninių baltymų šaltinis. Iki 1971 m. Laisvai besiganančių laukinių arklių ir burro apsaugos akto (Free-roaming Wild Horse and Burro Protection Act) priėmimo Amerikos mustangai dažnai buvo gaudomi ir parduodami arklienai. Australijoje laukinių ožkų, kiaulių ir kupranugarių mėsa eksportuojama. Tam tikrais laikais gyvūnai kartais būdavo sąmoningai paliekami laukiniais, paprastai salose, kad vėliau, praėjus keleriems metams, juos būtų galima susigrąžinti siekiant gauti pelno arba panaudoti keliautojų (ypač jūreivių) maistui.

Mokslinė vertė

Mokslininkai gali tirti laukinių gyvūnų populiacijas, kad sužinotų apie populiacijų dinamiką, ekologiją ir elgseną (etologiją) laukinėje gamtoje gyvenančių rūšių, kurios daugiausia žinomos naminėje aplinkoje. Tai gali suteikti naudingos informacijos ūkininkams.

Genetinė įvairovė

Laukinės populiacijos kartais pasižymi savybėmis, kurios ne visada būdingos visiškai prijaukintiems gyvūnams. Tai padeda naminių gyvūnų biologinei įvairovei ir dažnai nusipelno, kad būtų išsaugotos, nesvarbu, ar tai būtų laukiniai, ar naminiai gyvūnai. Pavyzdžiui, laukinės rūšys, kurios tam tikrose buveinėse paprastai yra naikinamos, galėtų tapti tyrimo objektu, siekiant nustatyti, ar reikia jas išsaugoti.

Kultūrinė ar istorinė vertė

Amerikos mustangai saugomi nuo 1971 m. iš dalies dėl jų romantiškumo ir ryšio su Amerikos Vakarų istorija.

Uoliniai balandžiai, dar vadinami balandžiais


Laukinis barbarinis balandis Tasmanijoje, Australijoje. Taip pat žinomas kaip žiedinis balandis arba žiedinis balandis (Streptopelia risoria)

Susiję puslapiai

• Domestikacija
• Invazinės rūšys