Šernas (Sus scrofa): apibrėžimas, biologija ir paplitimas
Sužinokite viską apie šerną (Sus scrofa): apibrėžimą, biologiją, elgesį ir paplitimą Europoje bei pasaulyje — nuo adaptacijos iki žmogaus santykio su šernimis.
Šernas (Sus scrofa) priklauso kanopinių (Suidae) būrio kanopinių (Artiodactyls) šeimai. Šiandien jos gyvena beveik visose pasaulio šalyse, net ir daugelyje šalių, kurios nėra jų natūralios buveinės.
Šernai yra visaėdžiai ir lengvai prisitaiko prie pokyčių. Europoje jie nuo seno buvo medžiojami dėl daugelio kūno dalių ir buvo vaizduojami daugelio senovės civilizacijų mitologijoje. Graikų, finikiečių ir persų mitologijoje jie vaizduojami kaip nuožmūs, kartais pikti, kitose - kaip drąsūs, galingi gyvūnai. Vėlgi kiti juos laikė parazitais. Net ir šiandien daugelis žmonių šernus mato labai skirtingai.
Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio gaminant dantų šepetėlį dažnai buvo naudojami šernų plaukai. Šerių plaukai paprastai būdavo gaunami iš šerno kaklo srities. Šepetėliai buvo populiarūs, nes šeriai buvo minkšti. Tačiau tai nebuvo geriausia medžiaga burnos higienai, nes plaukeliai lėtai džiūvo ir paprastai juose laikėsi bakterijos.
Biologija ir išvaizda
Šernai pasižymi kompaktiška, raumeninga kūno sandara ir storu kailiu, kurio spalva svyruoja nuo rusvai rudų iki juodų atspalvių. Patinų iltys (viršutiniai ir apatiniai dantys) yra išreikštos ir naudojamos tiek gynybai, tiek kovoms dėl teritorijos ar patelių. Kūno masė priklauso nuo amžiaus, lyties ir regiono – suaugę patinai dažnai sveria 60–150 kg, tačiau kartais gali būti ir sunkesni.
Elgesys ir socialinė struktūra
Šernai dažniausiai gyvena socialinėse grupėse, vadinamose šernų banda (angl. sounder), kurios sudarytos iš patelių ir jų jauniklių. Subrendę patinai dažniau būna vieniši arba sudaro laikinus „jaunų patinų“ būrelius. Jie yra aktyvūs tiek dieną, tiek naktį — aktyvumo periodai priklauso nuo žmogaus veiklos intensyvumo ir maisto prieinamumo.
Mityba
Kaip visaėdžiai, šernai ėda daug įvairių maisto šaltinių: augalų šaknis, gumbus, uogas, sėklas, vabzdžius, sliekus, kiaušinius ir smulkius gyvūnus. Jie dažnai griaužia žemę ieškodami maisto, todėl išrovos ir pavilnijos žemėje yra vienas iš jų buvimo ženklų. Šernai taip pat noriai lankosi ūkininkų laukų pakraščiuose, kur gali rimtai pridaryti nuostolių javams, daržovėms ir sodams.
Veisimosi ypatumai
Veisimosi sezonas dažnai vyksta rudenį arba žiemą, tačiau klimato sąlygos gali jį keisti. Patelės (kitos) pasiekia lytinę brandą maždaug 8–12 mėn. amžiaus. Nėštumas trunka apie 114–118 dienų (maždaug 3,5 mėn.), o vada paprastai susideda iš 4–6 jauniklių, nors galimi ir didesni skaičiai. Jaunikliai turi dryžuotą apdarą, kuris jiems padeda pasislėpti nuo plėšrūnų pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.
Buveinė ir paplitimas
Šernai yra plačiai paplitę: natūraliai gyveno Europoje, Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, tačiau dėl įvežimų ir feralizacijos dabar jų populiacijos aptinkamos ir Amerikoje, Australijoje bei kitose vietovėse. Jie prisitaiko prie įvairių buveinių — nuo miškingų teritorijų iki stepės plotų ir miško-agrosistemas ribų. Dėl šiltesnių žiemų ir maisto gausos populiacijos daugelyje regionų pastaraisiais dešimtmečiais padidėjo.
Santykiai su žmonėmis
Šernai turi ilgas sąsajas su žmogumi: jie buvo medžiojami dėl mėsos ir kailių, taip pat naudoti kultūrinėse ir mitologinėse tradicijose. Medžioklė tebėra populiari daugelyje šalių. Iš kitos pusės, dėl ūkininkų patiriamų nuostolių ir ligų perdavimo (pvz., kiaulių maro), šernai dažnai laikomi problema.
- Medžioklė ir nauda: medžioklė reguliuoja populiacijas, suteikia maisto ir tradicinę pramogą bei ekonominę naudą.
- Žala: pievų ir pasėlių ardymas, ligų (pvz., afrikietiško kiaulių maro) plitimas, susidūrimai su transportu.
- Kultūra: šernas – simbolis stiprybės ir drąsos daugelyje mitų ir herbų.
Ligos ir sveikata
Šernai gali pernešti įvairias ligas, svarbiausia tarp jų – afrikietiškas kiaulių maras (AKM), klasikinis kiaulių maras ir įvairios parazitinės ligos (pvz., trichineliozė). Aktyvus bendravimas tarp šernų populiacijų ir naminės kiaulės gali sukelti ligų perdavimą, todėl biosauga ir stebėsena yra labai svarbios.
Valdymas ir prevencija
Valdyti šernų populiacijas būtina tiek siekiant sumažinti ekologinę ir ekonominę žalą, tiek mažinant ligų plitimo riziką. Tipinės priemonės:
- Reguliuojama medžioklė ir kvotos;
- Užtvarų (pvz., elektrinių tvorų) montavimas aplink ūkius ir sodus;
- Biosaugos priemonės ūkiniuose pastatuose ir parkuose (nepalikti maisto likučių, uždaryti pašarus);
- Stebėjimas, bandymai ir vakcinacija/karantino priemonės sergant protrūkiams;
- Švietimas visuomenei apie elgseną susidūrus su šernais (nešerti laukinių gyvūnų, laikyti šunis pavadėliu, pranešti apie agresyvų elgesį).
Saugos patarimai lankytojams ir ūkininkams
- Nepalankinkite šernų – nemažinkite atvirų maisto šaltinių, net nešerkite juos;
- Atsargiai elkitės, jei pastebite motiną su paršeliais — ji gali būti labai agresyvi gindama jauniklius;
- Ūkininkams: montuokite patikimas tvoras, surenkite pašarų sandėlius, reguliariai tikrinkite gyvūnų sveikatą;
- Praneškite vietos valdžiai ar žemės ūkio tarnyboms apie ligų požymius ar dideles bandos susibūrimus.
Apibendrinant, šernas (Sus scrofa) yra prisitaikantis, plačiai paplitęs ir ekologiniu požiūriu reikšmingas žinduolis. Jis turi tiek ekologinių privalumų — skatina dirvožemio maišymą ir maisto grandinės dinamiką — tiek sukelia rimtų problemų žemės ūkiui ir ligų kontrolės srityje. Tinkamas valdymas ir visuomenės informavimas padeda mažinti konfliktus tarp žmonių ir šių gyvūnų.
Išvaizda
Žiūrint iš šono, šernų kūnas dažnai atrodo labai didelis. Toks įspūdis iš dalies susidaro dėl to, kad, palyginti su didele kūno mase, šernų kojos yra trumpos ir neatrodo labai stiprios. Šernų galva yra labai didelė. Jo akys yra aukštai ant galvos, o ausys nedidelės su šeriais aplink jas. Jo uodega gali judėti labai greitai, todėl šernas dažnai ją naudoja norėdamas parodyti, kada yra nusiteikęs. Žiūrint iš priekio, kūnas atrodo gana siauras. Šernas turi 44 dantis žandikaulyje, kurie padeda jo stipriam sukandimui. Šernų patinų ir patelių snukio formos skiriasi.
Paršeliai
Šernai paprastai atsiveda apie 4-6 paršelius. Pirmą kartą gimę paršeliai sveria apie 750-1000 g. Visiškai nujunkyti jie būna po 3-4 mėnesių. Maždaug po 2 savaičių jie pradeda valgyti kietą maistą, pavyzdžiui, kirmėles ir guminukus.
Šernų paršelis Nyderlanduose
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokiai šeimai ir būriui priklauso šernai?
Atsakymas: Šernas priklauso tikrosios kiaunės (Suidae) šeimai, priklausančiai artiodaktilų būriui.
K: Kur gyvena šernai?
A: Šiandien jie gyvena beveik visose pasaulio šalyse, net ir tose, kurios nėra jų natūralios buveinės. Šernų tėvynė yra Eurazija ir Šiaurės Afrika.
K: Kokia yra šernų mityba?
A: Laukiniai šernai yra visaėdžiai ir lengvai prisitaiko prie pokyčių.
K: Kodėl Europoje buvo medžiojami šernai?
A: Europoje šernai nuo seno buvo medžiojami dėl daugelio jų kūno dalių.
K: Kokia mitologija gaubia šernus?
A: Jie buvo vaizduojami daugelio senovės civilizacijų mitologijoje. Graikų, finikiečių ir persų mitologijoje jie vaizduojami kaip nuožmūs, kartais pikti, o kitose - kaip drąsūs, galingi gyvūnai. Kiti juos laikė parazitais.
Klausimas: Kam iki XX a. trečiojo dešimtmečio buvo naudojami šernų plaukai?
A: Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio šernų plaukai dažnai buvo naudojami gaminant dantų šepetėlį. Plaukai šeriams paprastai būdavo gaunami iš šerno kaklo srities.
K: Kodėl šerno plaukai nebuvo geriausia medžiaga burnos higienai?
A: Šepetėliai buvo populiarūs, nes jų šeriai buvo minkšti. Tačiau tai nebuvo geriausia medžiaga burnos higienai, nes plaukeliai lėtai džiūvo ir juose dažniausiai laikėsi bakterijos.
Ieškoti