Kupranugaris

Buveinė ir prisitaikymas

Kupranugariai gyvena dykumose, kur karšta ir sausa. Kupranugariai prisitaikė ir rado būdų, kaip išgyventi dykumose. Jie turi storą kailį, kuris dieną apsaugo juos nuo karščio, o naktį palaiko šilumą. Didelės jų pėdos eidamos paskirsto svorį ant smėlio. Kai yra maisto ir vandens, kupranugariai gali suėsti ir išgerti didelius jo kiekius ir kaupti juos kaip riebalus kuproje. Tada, kai maisto ir vandens nėra, kupranugaris riebalus naudoja energijai, o kupra tampa maža ir minkšta. Kupranugario atliekose yra labai mažai vandens. Netgi kupranugario kvėpavimo vanduo grįžta atgal į jo burną. Kupranugariai turi vešlius antakius, kurie smėlio audros metu neleidžia smėliui patekti į akis. Turi ilgą liekną kaklą, kad galėtų pasiekti aukštus lapus, pavyzdžiui, palmių, o ant pilvo ir kelių - guminius lopus, kurie apsaugo odą klūpant ir sėdint ant įkaitusio smėlio. Jos susiformuoja po penkerių metų amžiaus.

Kupranugariai iš prigimties yra prisitaikę reguliuoti temperatūrą - jie gali pakeisti kūno temperatūrą šešiais laipsniais Celsijaus į vieną ar kitą pusę. Jis turi du blakstienų rinkinius, nosies ertmės uždaromuosius raumenis su šnervėmis, plaukuotas ausis ir tvirtą odinę odą, kuri apsaugo kupranugarių odą gyvybiškai svarbiais atvejais, pavyzdžiui, smėlio audros metu. Jis turi storas gumines lūpas, kad galėtų ėsti sausus, dygliuotus augalus, ir didelę, plaukuotą uodegą, kad galėtų nubaidyti kenkėjus, pavyzdžiui, uodus ir muses.

2003 m. kupranugariai.

Gyvenimas

Kupranugariai gyvena grupėmis, kuriose yra vienas patinas, daug patelių ir jų jaunikliai arba veršeliai. Tai gyvūnai, naudojantys kanopas.

Reprodukcija

Negimęs kupranugaris veršiuojasi apie 9-11 mėnesių. Paprastai gimsta vienas veršelis. Kupranugario veršelis gali bėgioti tik praėjus kelioms valandoms po gimimo. Veršeliai atjunkomi, kai jiems sukanka maždaug 1 metai.

Dieta

Dykumoje žmonės kupranugarius šeria žole, grūdais, kviečiais ir avižomis. Kai kupranugariai keliauja po dykumą, maisto dažnai būna labai sunku rasti. Todėl gyvūnui gali tekti maitintis džiovintais lapais, sėklomis ir dygliuotomis šakelėmis (nesužeidžiant burnos). Jei nėra jokio įprasto maisto, kupranugariai ėda bet ką:, odą, net savo šeimininko palapinę.

Virškinimas

Kupranugariai yra atrajotojai, tačiau prieš prarydami maistą kupranugariai jo gerai nekramto. Pirmajame skrandyje saugomas ne iki galo sukramtytas maistas. Vėliau šis maistas (arba kramtomoji masė) grįžta į kupranugario burną ir kupranugaris jį vėl sukramto. Tuomet kupranugaris praryja kąsnį ir jis keliauja į kitas skrandžio dalis, kad būtų visiškai suvirškintas.

Dromedarų motina ir jos veršelis.

Kupranugariai ir žmonės

Žmonės kupranugarius prijaukino maždaug prieš 5000 metų. Jie naudojami jodinėjimui, daiktams nešti, mėsai, pienui ir vilnai.

Kaip naminiai gyvūnai jie naudojami Afrikoje, Azijoje, o nuo XIX a. - ir Australijoje. Kinijoje, Tibeto plynaukštėje ir Mongolijoje tebegyvena apie 900-1000 laukinių Baktrijos kupranugarių. Laukinių dromedarų nebėra, tačiau Australijoje yra pabėgusių naminių dromedarų. Šiuo metu Australijos dykumoje laukinių dromedarų gyvena apie 700 000.

Kupranugarių traukinys Afrikoje.

Galerija