Kupranugariai (Camelidae): rūšys, kilmė ir biologinės savybės

Kupranugariai (Camelidae): sužinokite apie dromedarus, baktrijas, lamą, ałpaką — rūšis, kilmę, evoliuciją ir unikalias biologines savybes.

Kupranugariai yra kupranugarinių (Camelidae) šeimos žinduoliai. Kupranugariai priklauso Camelus genčiai. Yra trys gyvos kupranugarių rūšys. Geriausiai žinomi dromedarai (vienas kupranugaris) ir baktrijos (du kupranugariai) kupranugariai.

Kupranugarių šeimai priklauso "Naujojo pasaulio" kupranugariai: lama, alpaka, guanakas ir vikunija.

Seniausias žinomas kupranugaris, vadinamas Protylopus, gyveno Šiaurės Amerikoje prieš 40-50 mln. metų, eoceno laikotarpiu. Jis buvo maždaug triušio dydžio ir gyveno atvirose miškingose vietovėse dabartinės Pietų Dakotos teritorijoje.

Rūšys ir paplitimas

Šiuo metu egzistuoja trys gyvos kupranugarių rūšys: vienkuprė (dromedaras), dvikuprė naminė (baktrija) ir laukinė dvikuprė kupranugarė. Dromedarai (viena kupra) natūraliai paplitę Šiaurės Afrikoje, Arabijos pusiasalyje ir Artimuosiuose Rytuose; jie taip pat buvo introdukuoti Australijoje. Baktrijos (dvi kupros) gyvena Centrinėje Azijoje — tiek naminės formos, tiek retesnės laukinės rūšys, kurioms gresia išnykimas dėl buveinių nykimo ir kitų grėsmių. Naujojo pasaulio kupranugariai (lama, alpaka, guanakas, vikunija) gyvena Pietų Amerikos Anduose.

Fizinės savybės ir prisitaikymai

Kupranugariai turi keletą specifinių adaptacijų, leidžiančių išgyventi atšiauriomis sąlygomis:

• Kuprų funkcija: kupros kaupia riebalus, kurie gali būti paversti energija ir vandeniu, kai maisto ir gėrimo trūksta.
• Vandens taupymas: kupranugariai gali išgerti didelį kiekį vandens vienu kartu (iki ~100 litrų) ir išgyventi ilgą laiką be jo. Jų kraujo ląstelės yra ovalios formos, todėl geriau praeina per susiaurėjusius indus dehidratacijos metu.
• Termoreguliacija: geba toleruoti didelius kūno temperatūros svyravimus, taip sumažindami prakaitavimo poreikį ir todėl vandens nuostolius.
• Koja ir pėda: plačios, padalintos pėdos su storomis pagalvėlėmis leidžia vaikščioti smėlyje ir uolėtose vietovėse.
• Dantys ir virškinimas: kupranugariai yra žolėdžiai; jų trijų skiltelinės skrandžio sistemos (panašios į ruminantų) padeda suskaidyti kietą augalinę maistą.

Elgesys ir gyvenimo ciklas

Kupranugariai dažniausiai gyvena šeiminėse grupėse — patinai gali sukurti haremus arba būti solitariniai už poravimosi sezono. Naminės kupranugarių veislės daugiausia auginamos dėl pieno, mėsos, vilnos, transporto ir kaip darbo gyvuliai. Ilgai trunka nėštumas (apie 12–14 mėnesių), dažniausiai gimsta vienas jauniklis. Gyvavimo trukmė gali siekti 40–50 metų, priklausomai nuo rūšies ir priežiūros.

Evoliucija ir kilmė

Kupranugarių evoliucija prasidėjo Šiaurės Amerikoje: seniausi žinomi jų protėviai, kaip minėtas Protylopus, gyveno eoceno metu. Per geologinius laikotarpius kai kurios kupranugarių linijos migruodamos pasiekė Aziją per Beringo landšaugelį ir Pietų Ameriką per Panamą. Šiaurės Amerikos kupranugariai išnyko maždaug prieš 10 tūkst. metų, o išgyvenusios linijos išsivystė į dabartines Azijos ir Pietų Amerikos rūšis.

Domestikacija ir santykis su žmonėmis

Kupranugariai buvo domestikuoti prieš keli tūkstantmečius. Dromedarai ir baktrijos nuo seno naudojami kaip transporto priemonės, ypač padanguotose ir dykumų zonose, kur jų gebėjimas ilgai išbūti be vandens yra itin vertingas. Jie teikia pieną (kuris kai kuriose kultūrose yra svarbus maisto šaltinis), vilną ir mėsą. Naujojo pasaulio kupranugariai (lama, alpaka) taip pat ilgą laiką buvo auginami dėl vilnos ir kaip pakalbėtiniai gyvuliai Andų gyvenvietėse.

Apsaugos būklė

Kai kurios kupranugarių formos susiduria su apsaugos problemomis. Ypač pavojingi yra laukinių baktrijų populiacijų nykimo veiksniai: buveinių praradimas, brakonieriavimas ir genetinė tarša dėl kryžminimosi su naminėmis baktrijomis. Verta paminėti ir ekologinį poveikį — pavyzdžiui, feraliniai dromedarai Australijoje daro didelę įtaką vietinėms ekosistemoms. Dėl pastangų išsaugoti laukines kupranugarių populiacijas vyksta stebėjimo, ūkio reguliavimo ir perkėlimo programos.

Apibendrinant — kupranugariai yra fiziologiškai ir elgseną pagrįstai prisitaikę žinduoliai, turintys ilgą evoliucinę istoriją ir svarbų vaidmenį žmogaus kultūrose bei natūraliose ekosistemose.

Buveinė ir prisitaikymas

Kupranugariai gyvena dykumose, kur karšta ir sausa. Kupranugariai prisitaikė ir rado būdų, kaip išgyventi dykumose. Jie turi storą kailį, kuris dieną apsaugo juos nuo karščio, o naktį palaiko šilumą. Didelės jų pėdos eidamos paskirsto svorį ant smėlio. Kai yra maisto ir vandens, kupranugariai gali suėsti ir išgerti didelius jo kiekius ir kaupti juos kaip riebalus kuproje. Tada, kai maisto ir vandens nėra, kupranugaris riebalus naudoja energijai, o kupra tampa maža ir minkšta. Kupranugario atliekose yra labai mažai vandens. Netgi kupranugario kvėpavimo vanduo grįžta atgal į jo burną. Kupranugariai turi vešlius antakius, kurie smėlio audros metu neleidžia smėliui patekti į akis. Turi ilgą liekną kaklą, kad galėtų pasiekti aukštus lapus, pavyzdžiui, palmių, o ant pilvo ir kelių - guminius lopus, kurie apsaugo odą klūpant ir sėdint ant įkaitusio smėlio. Jos susiformuoja po penkerių metų amžiaus.

Kupranugariai iš prigimties yra prisitaikę reguliuoti temperatūrą - jie gali pakeisti kūno temperatūrą šešiais laipsniais Celsijaus į vieną ar kitą pusę. Jis turi du blakstienų rinkinius, nosies ertmės uždaromuosius raumenis su šnervėmis, plaukuotas ausis ir tvirtą odinę odą, kuri apsaugo kupranugarių odą gyvybiškai svarbiais atvejais, pavyzdžiui, smėlio audros metu. Jis turi storas gumines lūpas, kad galėtų ėsti sausus, dygliuotus augalus, ir didelę, plaukuotą uodegą, kad galėtų nubaidyti kenkėjus, pavyzdžiui, uodus ir muses.

2003 m. kupranugariai.

Gyvenimas

Kupranugariai gyvena grupėmis, kuriose yra vienas patinas, daug patelių ir jų jaunikliai arba veršeliai. Tai gyvūnai, naudojantys kanopas.

Reprodukcija

Negimęs kupranugaris veršiuojasi apie 9-11 mėnesių. Paprastai gimsta vienas veršelis. Kupranugario veršelis gali bėgioti tik praėjus kelioms valandoms po gimimo. Veršeliai atjunkomi, kai jiems sukanka maždaug 1 metai.

Dieta

Dykumoje žmonės kupranugarius šeria žole, grūdais, kviečiais ir avižomis. Kai kupranugariai keliauja po dykumą, maisto dažnai būna labai sunku rasti. Todėl gyvūnui gali tekti maitintis džiovintais lapais, sėklomis ir dygliuotomis šakelėmis (nesužeidžiant burnos). Jei nėra jokio įprasto maisto, kupranugariai ėda bet ką:, odą, net savo šeimininko palapinę.

Virškinimas

Kupranugariai yra atrajotojai, tačiau prieš prarydami maistą kupranugariai jo gerai nekramto. Pirmajame skrandyje saugomas ne iki galo sukramtytas maistas. Vėliau šis maistas (arba kramtomoji masė) grįžta į kupranugario burną ir kupranugaris jį vėl sukramto. Tuomet kupranugaris praryja kąsnį ir jis keliauja į kitas skrandžio dalis, kad būtų visiškai suvirškintas.

Dromedarų motina ir jos veršelis.

Kupranugariai ir žmonės

Žmonės kupranugarius prijaukino maždaug prieš 5000 metų. Jie naudojami jodinėjimui, daiktams nešti, mėsai, pienui ir vilnai.

Kaip naminiai gyvūnai jie naudojami Afrikoje, Azijoje, o nuo XIX a. - ir Australijoje. Kinijoje, Tibeto plynaukštėje ir Mongolijoje tebegyvena apie 900-1000 laukinių Baktrijos kupranugarių. Laukinių dromedarų nebėra, tačiau Australijoje yra pabėgusių naminių dromedarų. Šiuo metu Australijos dykumoje laukinių dromedarų gyvena apie 700 000.

Kupranugarių traukinys Afrikoje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kupranugariai?

K: Kiek yra kupranugarių rūšių?

K: Kokios dvi kupranugarių rūšys yra geriausiai žinomos?

K: Kokie dar gyvūnai priklauso kupranugarių šeimai?

K: Kur ir kada gyveno pirmieji žinomi kupranugariai?

K: Kokio dydžio buvo seniausias žinomas kupranugaris?

K: Kur gyveno ankstyviausias žinomas kupranugaris?

Paieška pagal raidę