Kapibara (Hydrochoerus hydrochaeris) – Pietų Amerikos pusiau vandens graužikas
Kapibara (Hydrochoerus hydrochaeris) – didžiausias Pietų Amerikos pusiau vandens graužikas. Sužinok apie jos dydį, elgseną, kailį ir gamtinę buveinę.
Kapibara (Hydrochoerus hydrochaeris) – Pietų Amerikos pusiau vandens graužikas, laikoma didžiausiu pasaulio graužiku. Tipiškai kapibaros sveria apie 35–66 kg, tačiau pavieniai egzemplioriai gali užaugti iki 80–100 kg. Kūno ilgis dažniausiai būna apie 1–1,3 m, o pečių aukštis siekia maždaug 50–60 cm (apie dvi pėdas). Patelės dažnai būna šiek tiek didesnės ir sunkesnės už patinus.
Išvaizda ir prisitaikymai vandeniui
Kapibarų kailis yra trumpas ir šeriuotas, paprastai rudos arba rausvai rudos spalvos; senstant kailis gali suplonėti, o oda būti jautresnė saulės poveikiui. Akys, ausys ir šnervės yra išdėstytos aukštai ant galvos, todėl plaukiojant kapibara gali laikyti šiuos organus virš vandens ir stebėti aplinką. Kojų pirštai dalinai sujungti plaukiojimui palengvinti (dalinai plaukuotos arba plaukiojimo plėvės), o kūnas – tvirtas ir kompaktiškas, pritaikytas lazdymuisi ir palaikymui plūduriniame gyvenime.
Ryšys su kitais gyvūnais
Kapibaros artimai susijusios su jūrų kiaulytėmis ir šinšilomis, priklauso tame pačiame graužikų pogrupyje. Nors jos didelės, jų mityba ir dantų sandara – tipiniai žolėdžių graužikų bruožai.
Gyvenamoji vieta ir elgsena
Kapibaros gyvena prie upių, ežerų, pelkių ir drėgnų pievų tropinėje ir subtropinėje Pietų Amerikos dalyje. Jos yra labai socialios: gyvena grupėmis, kuriose paprastai būna nuo kelių iki keliolikos individų, o kartais ir didesnės bendruomenės. Grupės sudėtį dažnai lemia sezoniniai maisto prieinamumo pokyčiai. Kapibaros aktyvios tiek dieną, tiek sutemus; gerai plaukioja ir gali pasislėpti panirusios vandenyje, paliekant tik akis ir šnerves virš vandens.
Mityba
- Kapibaros yra grynieji žolėdžiai: daugiausia ėda žoles, vandens augalus, kartais vaisius ir žievę.
- Jos ilgai ganosi ir suplėšo maistą savo iltais dantimis; taip pat praktikuoja koprofagiją (valgo kai kurias savo išmatas), kad geriau pasisavintų naudingas bakterijas ir vitaminus.
Veisimas
Veisimosi sezonas priklauso nuo regiono ir vandens prieinamumo. Nėštumas trunka apie 130–150 dienų, paprastai gimsta 2–8 jaunikliai. Jaunikliai yra gana išsivystę (precocialūs): jie greitai juda, maitinasi žole ir per kelias dienas geba plaukioti. Tėvų ir grupės priežiūra užtikrina didesnes išgyvenimo galimybes.
Gamtiniai priešai ir grėsmės
- Pagrindiniai natūralūs plėšrūnai – jaguarai, puma, kaimanai, didelės gyvatės (pvz., anakondos); taip pat plėšrūnai gali pasinaudoti jaunikliais.
- Žmogaus veikla kelia papildomas grėsmes: buveinių nykimas, vandens užterštumas ir medžioklė mėsai ar odai. Kai kuriose vietovėse kapibaros gaudomos intensyviai, todėl lokalizuotos populiacijos gali būti pažeidžiamos.
Santykis su žmonėmis ir apsauga
Nors tarptautiniu mastu kapibaros priskiriamos mažai rūpestingoms (IUCN „Least Concern“), vietinės populiacijos gali kenkti nuo plėšimo ir buveinių pokyčių. Kai kur kapibaros auginamos ūkiuose arba prižiūrimos parkų teritorijose. Ekoturizmas ir švietimas padeda didinti supratimą apie jų ekologinę reikšmę – kapibaros kontroliuoja žolynus ir yra svarbi maisto grandinės dalis.
Įdomybė: kapibaros yra labai socialūs ir dažnai matomos kartu su kitais gyvūnais – jos netoleruoja vienatvės ir dažnai naudojasi vandens telkiniais apsisaugodamos nuo karščio ir plėšrūnų.
Gyvenimo būdas
Daugelyje Pietų Amerikos dalių kapibaros gyvena žolėtose pelkėse arba netoli upių. Ryte, vakare ir naktį jos minta žole, dažniausiai sausumoje. Karščiausias dienos valandas jos praleidžia vandenyje. Jie yra geri plaukikai ir narai. Tinklai tarp kojų pirštų padeda jiems plaukti. Po vandeniu jie gali sulaikyti kvėpavimą tik apie penkias minutes. Kartais vandenyje jie slepiasi kur kas ilgiau, kvėpuoti gali tik iškišę nosį. Daugelis plėšrūnų mėgsta juos suėsti. Juos mėgsta jaguarai, ereliai, anakondos gyvatės ir daugelis kitų gyvūnų.
Kapibaros minta augalais, daugiausia žole.Jų jaunikliai paprastai gimsta po keturis. Jie gali pradėti ėsti žolę, kai jiems sukanka maždaug savaitė, tačiau jie taip pat maitinasi iš savo motinų ir net iš kitų suaugusių patelių, kol sulaukia maždaug keturių mėnesių. Jos gyvena didelėmis grupėmis, paprastai 10-30 kapibarų kartu. Kai kuriose grupėse būna net 100 kapibarų. Jos tarpusavyje kalbasi įvairiais garsais: spragtelėjimais, barškėjimu, švilpimu ir šūkčiojimu.
Išsaugojimas ir kontaktas su žmonėmis
Kapibaros nėra nykstančios. Jų populiacija yra stabili, nei didėja, nei mažėja. Kartais žmonės valgo kapibares. Jos medžiojamos mėsai, o kartais auginamos ūkiuose. Be to, jų tvirta oda kartais naudojama aukštos kokybės odai, ypač pirštinėms, gaminti.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra kapibara?
A.: Kapybara yra Pietų Amerikos pusiau vandens graužikas, artimai giminingas jūrų kiaulytėms ir šinšiloms.
K: Kiek sveria suaugusi kapibara?
A: Užaugusi kapibara sveria apie 55 kg arba 100 svarų.
K: Kokio dydžio yra kapibara?
A: Kapybaros stambus kūnas yra maždaug metro arba 3 pėdų ilgio, o jos petys nuo žemės pakyla apie 60 cm arba apie dvi pėdas.
K: Kokios spalvos yra kapibarų kailis?
A: Kapibarų kailis yra rudas arba rausvai rudas.
K: Kaip kapibara plaukdama apsaugo akis, ausis ir šnerves?
A: Kapibarų akys, ausys ir šnervės yra aukštai ant galvos, todėl plaukdama kapibara jas lengvai išlaiko virš vandens.
K: Ar kapibarų patinai ar patelės yra didesni ir sunkesni?
A: Patelės paprastai būna didesnės ir sunkesnės už patinus.
K: Kas atsitinka su kapibarų kailiu, kai jos pasensta?
A: Kai kapibara pasensta, jos kailis būna plonas, o oda gali lengvai nudegti saulėje.
Ieškoti