Bulių varlė (Rana catesbeiana) – aprašymas, paplitimas ir ekologija
Sužinokite viską apie bulių varlę (Rana catesbeiana): aprašymas, paplitimas, ekologinė įtaka, biologija ir poveikis ekosistemoms.
Amerikinė varlė (Rana catesbeiana arba Lithobates catesbeianus) yra pusiau vandens varlė. Ji priklauso Ranidae, arba tikrųjų varlių, šeimai. Bulių varlės gyvena didžiojoje Šiaurės Amerikos dalyje, Kanadoje ir Meksikoje. Šiaurės Amerikoje gyvenančios žiemą užmiega žiemos miegu, tačiau pietinėse JAV valstijose gyvenančios bullygos aktyvios visus metus. Bulių varlių populiacijos nustatytos ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Vakarų Europoje ir Karibų jūros regione – jos dažnai pateko į tas teritorijas atvežtos laivais arba paleistos žmonių. Daugelis individų pateko už gimtosios arealo ribų tyčia (pvz., kaip maistas ar dėl kontrolės) arba netyčia (pvz., pagauti žvejų tinklais ar paleisti nuo naminių gyvūnų savininkų).
Varlės gali prisitaikyti ir gyventi beveik visur, kur yra stabilių vandens telkinių. Jos gyvena pelkėse, ežeruose ir tvenkiniuose, dažnai netoli vandens krašto. Per stiprias liūtis arba ieškodamos naujos buveinės jos keliauja sausuma. Bulių varlės yra dideli, labai prisitaikantys plėšrūnai: minta graužikais, vabzdžiais, mažomis žuvimis, voragyviais, mažais paukščiais, vėžiagyviais, žinduoliais, kirmėlėmis ir net kitomis varlėmis, todėl joms priskiriami neigiami ekologiniai padariniai vietinėms rūšims.
Bulių grobiu laiko įvairūs paukščiai, pavyzdžiui, garniai, o natūralioje aplinkoje jų gyvenimo trukmė dažnai būna trumpesnė nei nelaisvėje. Vienas nelaisvėje laikytas individas gyveno beveik 16 metų. Pavadinimas „bulius“ kilęs iš patinų gilaus riaumojančio kvaksėjimo poruodamiesi. Bulių varles galima laikyti kaip naminius gyvūnus; nelaisvėje joms dažnai duodama maisto, tokio kaip graužikai, mažos žuvys, vikšrai, kirmėlės ir vaisinės muselės, o savininkai kartais naudoja maisto papildus, kad pagerintų mitybą. Varlės gali būti daugelio virusų, bakterijų ir parazitų šeimininkės; jos buvo susijusios su įvairiais protrūkiais ir ligų plitimu.
1997 m. Kanadoje bulių varlės buvo susijusios su intraeritrocitinio viruso protrūkiu. Jos taip pat dalyvavo chitridinio grybelio plitimo istorijose (pvz., Arizonoje), o šis grybelis yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių mažėja varliagyvių skaičius pasaulyje.
Aprašymas
Bulių varlės yra vienos didžiausių Šiaurės Amerikos varlių: suaugę individai dažnai pasiekia 7–15 cm kūno ilgį nuo snukio iki uodegos pradžios (SVL), patelės paprastai būna šiek tiek didesnės nei patinai. Kūnas stambus, galva plati, akys iškilusios, o aiškiai matomas tympanumas (ausies būgnelis). Spalva kinta nuo šviesiai žalios iki tamsiai rudos su margais dryžiais ar dėmėmis; užpakalinės galūnės yra iš dalies plaukmeninės, leidžiančios gerai plaukioti. Patinų kvaksėjimas (riaumojimas) yra gilus ir garsus, dažnai girdimas poravimosi sezono metu.
Paplitimas ir invazija
Nors bulių varlės natūraliai paplitusios Šiaurės Amerikoje, jos tapo invazinėmis daugelyje kitų regionų: Pietų Amerikoje, Azijoje, Vakarų Europoje ir Karibų jūros regione. Pagrindinės išplitimo priežastys – paleidimai iš naminių gyvūnėlių srities, transportavimas laivais bei sąmoningos introdukcijos dėl maisto ar biologinės kontrolės. Invazijos pasekmės apima vietinės faunos sumažėjimą dėl tiesioginio grobimo, konkurenciją dėl maisto ir buveinių bei ligų plitimą vietinėms varliagyvių populiacijoms.
Buveinė ir elgsena
Bulių varlės gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose su augalija – ten jos slepiasi ir medžioja. Paprastai naktinės: aktyviausios sutemus, kai medžioja ir ieško grobio. Dienos metu dažniausiai tyko prie vandens krašto arba pasislėpusios tarp augalų. Per lietų ir drėgną orą jos gali keliauti gana toli sausuma, ieškodamos naujų tvenkinių ar porų.
Mityba
Bulių varlės – plataus diapazono oportunistinės plėšrūnės. Jos medžioja urvinį grobį ir naudoja greitą užpuolimą bei praryjimą; dažnai kaupia didesnius grobius, kuriuos nuryja visus. Jaunikliai (tadpoliai) paprastai yra daugiausia augalų ir detrito vartotojai, tačiau didesniems tadpoliams ir suaugusiems būdingi omnivoriniai bruožai. Taip pat aprašyti kanibalizmo atvejai, kai stambesni individai ryja mažesnius tos pačios rūšies atstovus.
Dauginimasis ir gyvenimo ciklas
Poravimosi sezonas paprastai vyksta pavasarį–vasarą. Patelė gali padėti iki ~20 000 kiaušinių vienoje ar keliose plaukančiose masėse. Kiaušiniai išsiritimo trukmė priklauso nuo temperatūros – nuo kelių dienų iki savaičių. Pulkeliai (tadpoliai) vystosi nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo klimato ir maisto sąlygų; šaltame klimate vystymasis užtrunka ilgiau. Patinai dažnai saugo ir gina pulkelius prie kiaušinių ir jauniklių, yra teritoriniai ir gali pulti bet ką, kas priartėja prie jų veisimosi vietos arba maisto šaltinių.
Predatoriai ir ekologinė reikšmė
Bulių varles medžioja įvairūs plėšrūnai – didesni paukščiai, žuvys, ropliai ir kai kurie žinduoliai. Dėl savo dydžio ir plėšriško elgesio jos reikšmingai veikia vietines bendrijas: gali sumažinti mažesnių varlių, žuvų ir bestuburių populiacijas bei pakeisti maisto tinklus. Taip pat jos gali būti naudingos mažinant uodų lervų skaičių savo buveinėse, tačiau šis poveikis dažnai nesubalansuoja platesnių ekologinių nuostolių invazinių populiacijų atvejais.
Ligos, parazitai ir rizikos
Bulių varlės gali būti virusų, bakterijų ir parazitų šeimininkės, todėl jas sieja su kelių ligų plitimu. Ypatingai svarbios yra ranavirusai ir chitridinis grybelis (chytridiomycosis), kurie pasauliniu mastu prisidėjo prie varliagyvių nykimo. Lokaliai taip pat registruoti ir kiti protrūkiai (pvz., minėtas 1997 m. atvejis Kanadoje).
Žmonių santykis ir apsauga
Žmonės valgo bulių kojas ir naudoja jas maisto gamybai kai kuriose šalyse; taip pat gerokai išplitęs bulių varlių naudojimas kaip maistas ir akvariumo/pet prekybos objektas. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) šią rūšį vertina kaip „mažiausiai susirūpinimą keliančią“ rūšį, t. y. ji nėra priskiriama nykstančioms rūšims pasauliniu mastu. Vis dėlto vietovėse, kuriose populiacijos nyksta, pagrindinės grėsmės yra buveinių nykimas, vandens tarša, pesticidų poveikis ir netinkama gausinimas ar pergaudymas. Invazinių populiacijų valdymas reikalauja prevencijos, stebėsenos, teisinių priemonių prekybai ir vietinių populiacijų apsaugos veiksmų.
Valdymo priemonės gali apimti buveinių tvarkymą, gaudymo bei kontrolės programas, ir visuomenės švietimą apie riziką paleisti egzotines rūšis. Efektyvus sprendimas dažnai reikalauja vietinių gamtosauginių iniciatyvų, tarptautinio reglamentavimo ir mokslinių tyrimų apie ligas bei ekologinį poveikį.
Taksonomija
Bendrinis amerikinės varlės (Rana catesbeiana) pavadinimas. Tai viena iš 90 Rana genties rūšių.
Kvebeke, Kanadoje ir Luizianoje, JAV, bulius vadinamas ouaouaron (wa'wa'ron); šis žodis kilęs iš vendatų kalbos ir pasiskolintas XVII amžiuje. Amerikinė bulius taip pat žinomas kaip Lithobates catesbeianus. Gimininga Rana šeima yra Ranidae, arba "tikrosios varlės".
Ranidae šeima skirstoma į devynias pošeimio šeimas. Ceratobatrachinae (Pietryčių Azija), Conrauinae (Afrika), Dicroglossinae, Micrixalinae (Indija), Nyctibatrachinae (Indija), Petropedetinae (Afrika), Ptychadeninae (Afrika), Raninae (Australija, Pietų Amerika) ir Ranixalinae (Indija). Amerikinių bulviakasių genties pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio rana, kuris reiškia varlę.
Pirmą kartą varlės buvo aprašytos 1802 m. George'o Shaw. Shaw aprašė bulius savo knygoje "Bendroji zoologija arba sisteminė gamtos istorija". Varlių šauksmas yra lėtas gilus g-r-r-u-u-u-u-u-m. Jaunos varlės, prieš lipdamos į vandenį, skleidžia aukšto tono čirpimą. Bulvinių varlių oda yra nuodinga, nors žmogui ji nėra kenksminga. Dėl toksinų mažesnė tikimybė, kad juos suvalgys kiti gyvūnai.
Suaugusieji
Amerikinė varlė yra didžiausia "tikrųjų varlių" šeimos varlė. Varlės gali pasiekti 6-8 colių (15-20 cm) ilgį. Patelės yra didesnės už patinus. Varlės gali sverti iki 1,7 svarų (770 g). Bulių varlės yra rudos arba žalios spalvos. Jos taip pat turi tamsesnių dėmių ant nugaros. Bulvinės varlės turi plaukimui skirtas tinklines kojas. Jos gali pašokti iki 6 pėdų (1,8 m). Poravimosi su patelėmis metu galima išgirsti riaumojančius patinus. Patinai taip pat turi didesnes būgnines membranas, kurios dengia jų ausis. Bulių varlių akys rudos arba auksinės. Jos taip pat turi plačias plokščias galvas ir kūnus. Bulių varlių burna yra maža, o jos viduje - smulkūs dantys.
Varlės gali gyventi iki 4-5 metų. Buvo viena nelaisvėje gyvenanti bulbė, kuri gyveno iki 18 metų. Patinai yra teritoriški ir puola bet kokį gyvūną, taip pat ir savo rūšies, jei šis prie jų priartėja. Jie šokinės, imtyniaus ir net tramdys bet kokį gyvūną. Bulius gerai girdi. Būrys jauniklių vadinamas "armija".
Bulvinės varlės turi daug virusų ir bakterijų. Tačiau tik kelios iš jų yra svarbios gamtai. Dėl 1997 m. Kanadoje kilusio intraeritrocitinio viruso protrūkio buvo kaltinamos bulviakasės. Jos taip pat buvo kaltinamos dėl 2000 m. Arizonoje išplitusio chitridinio grybelio. Manoma, kad chitridinis grybelis yra viena iš pagrindinių varliagyvių populiacijos mažėjimo priežasčių. Daugelis bulių gali turėti parazitų, įskaitant helmintus, trematodus, nematodus, pirmuonis ir pijokus.
Maitinimas
1913 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad jaučiai varlės ėda bet kokį gyvūną, kurį gali įveikti ir įgrūsti į gerklę. Buvo nustatyta, kad bulviakasio skrandyje yra graužikų, mažų musinukų, mažų vėžlių, gyvatės, varlės (įskaitant bulviakasius), paukščiai ir šikšnosparnis, taip pat daugybė bestuburių, pavyzdžiui, vabzdžių. Šie tyrimai rodo, kad bulviakasio mityba yra unikali tarp Šiaurės Amerikos raganosių. Taip pat žinoma, kad bulviakasiai minta ančiukais ir pulkeliais. Buliuskai turi dantis burnos viršuje. Jų liežuviai geba perverti maistą į burną. Bulius varlės maitinasi naktį.
Nelaisvėje auginamiems buliusams duodama vikšrų, kirminų, mažų žuvų, graužikų ir vaisinių muselių. Laisvėje jos mėgsta valgyti vėžius, vandens vabalus, sraiges ir drakono musės lervas. Bulvinės varlės gali ėsti viena kitą, tai sudaro 80 % jų mitybos raciono. 1935 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad mažesni jaunikliai maitinasi daugiausia vabzdžiais. Tačiau didesni jaučiai minta vėžiais, varlėmis ir pelėmis. 1988 m. Arizonos valstijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad ten bulius maitinasi bestuburiais, pavyzdžiui, sraigėmis ir vabzdžiais. Tuo tarpu kituose dviejuose tyrimuose - 1977 m. (Naujojoje Meksikoje) ir 1993 m. (Niujorke) - nustatyta, kad Niujorke gyvenantys buliuskai daugiausia minta Ranidae varlėmis. Naujojoje Meksikoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad ten bulius maitinasi daugiausia rupūžėmis. Suaugėliai gali padėti sumažinti uodų populiaciją, nes suėda didžiąją dalį jų lervų.
Bulių varlių pulkeliai gali būti iki 6 colių ilgio.
Reprodukcija
Varlės jaunikliai tampa lytiškai aktyvūs po 2-4 metų, kai tampa varlėmis. Patelės traukia patinus, kurių teritorijose yra daugiausia maisto. Buliuskai poruojasi nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pradžios. Bulbių patinas griebia patelę ir pradeda rujoti. Jaučio patelė išleidžia agresyvų šauksmą. Patelė deda kiaušinius sekliuose vandenyse. Patinas ant kiaušinėlių išskiria spermą, kuri tarnauja kaip trąša. Patelė gali sudėti iki 20 000 kiaušinių. Bulių varlių kiaušiniai dedami vandens paviršiuje. Tuomet juos veikia kenksminga UV-B spinduliuotė. Dėl šios priežasties daugelio jauniklių varlių vystymasis gali būti nenormalus (ne normalus). Kiaušiniai išsirita po keturių dienų. Jie vadinami pulkeliais ir gyvena vandenyje maitindamiesi dumbliais. Bulvinių varlių pulkeliai yra didesnio ilgio nei kitų varlių pulkeliai. Jie tampa varlėmis daugiau nei per metus. Nelaisvėje jie gali tapti varlėmis per dvylika savaičių. Jei bulių varlių pulkelis išbūna pulkeliu ilgiau nei metus, tapęs suaugėliu jis taps didesnis. Dėl to jie turės daugiau galimybių išgyventi gamtoje.
Yra daug plėšrūnų, pavyzdžiui, didesnių žuvų, vėžiagyvių ir kai kurių paukščių, kurie suėda dalį kiaušinėlių ir pempių. Kadangi bulviakasio pulkeliai nėra labai aktyvūs, yra mažesnė tikimybė, kad juos suvalgys koks nors gyvūnas. Tačiau, jei bus pastebėti, bulių pulkeliai bus suėsti salamandrų ir bestuburių. Kai jie tampa suaugusiomis varlėmis, plėšrūnai tampa bulviakasių maistu. Patinai lieka su savo pulkeliais ir juos saugo. Patinai, rausdami purvą, savo pulkelius netgi perneša į kitus didelius vandens telkinius. Jie tai daro, jei vanduo išdžiūsta. Bulių pulkeliai nėra mėgstamas žuvų maisto šaltinis. Taip yra dėl jų siaubingo skonio. Dėl to bulių pulkeliai turi daugiau galimybių išgyventi nei kitų varlių pulkeliai. Didžiąją laiko dalį bulių varlių pulkeliai praleidžia neplaukiodami. Dėl to jie mažiau pastebimi. Bulvinių varlių jaunikliai taip pat kelia susirūpinimą. Jų mėgstamiausias maistas yra dumbliai, todėl augdami jie suvartoja didelį jų kiekį. Jos taip pat gali gyventi bet kur, kur yra žmogaus namas, jei netoliese yra vandens.
Patelės vystymasis
Kai pulkeliai tampa varlytėmis, jie pradeda šokinėti iš vandens į sausumą. Įžengę į šį etapą jie netenka uodegų. Varlytės nustoja naudotis žiaunomis ir naudoja jas kaip plaučius. Jie pradeda maitintis smulkiais vabzdžiais. Varlytės lieka prie vandens, kur buvo išneštos. Jei bus sausra, jie ieškos naujos buveinės. Tuo metu varlytės tampa lengvu grobiu didesnėms varlėms, ropliams, meškėnams, lapėms ir paukščiams. Varlytės suaugusiomis varlėmis tampa po keturių mėnesių, kai pradeda šokinėti sausuma.
Dienos metu varlės gali plaukioti aplink. Kai kurios varlės būna prie augalų.
Varlytės pradės šokinėti iš vandens į sausumą.
Elgesys
Pietinėse JAV valstijose varlės yra aktyvios visą laiką. Šiaurinėse JAV valstijose gyvenančios varlės žiemą miega žiemos miegu. Poravimosi sezonas prasideda pavasarį ir baigiasi vasaros pradžioje. Šiaurinėse JAV valstijose jaunikliai pradeda lįsti iš žiemos miego. Jos pradės maitintis ir plaukioti. Vasaros metu bulviakasiai didžiąją laiko dalį praleis vandenyje. Jos maitinsis uodų lervomis. Rudenį šiaurinėse JAV valstijose buliai pradės žiemoti. Pietinėse JAV valstijose varlės tampa pusiau vandens gyventojais. Žiemos metu jos ir toliau bus pusiau vandeninės.
Jei lauke šalta, jie kelias dienas miega žiemos miegu. Vabalai aktyvūs naktimis. Jas galima pamatyti šokinėjančias po sodus ir gatves. Dieną jos būna prie vandens krašto. Dieną jos tampa nejudrios (nejuda). Jos pradeda judėti, jei netoliese yra maisto arba jei jaučia grėsmę.
Išsaugojimo statusas
Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) bulius priskiria prie "mažiausiai susirūpinimą keliančių" rūšių. Taip yra todėl, kad jos aptinkamos beveik visuose žemynuose. "Mažiausiai susirūpinimą kelianti" reiškia, kad bulviakasis nėra nykstanti rūšis. Pietų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena daugiau bulviakasių nei šiaurėje. Tačiau bulbių populiacija mažėja dėl buveinių nykimo, vandens užterštumo, pesticidų ir per didelio derliaus. 2012 m. Markas Stounas (Mark W. Stone), Santa Kruso apygardos stebėtojų tarybos pirmininkas, šiuo metu bando uždrausti importuoti, parduoti ir laikyti bulius Santa Kruso apygardoje, Kalifornijoje. Jei valdyba pasirašys įstatymo projektą, Santa Krusas bus pirmoji apygarda Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurioje bus uždrausta laikyti bulius. Stounas bando uždrausti bulius dėl jų apetito. Jos kaltinamos dėl to, kad daugelis gyvūnų toje valstijoje tapo nykstančia rūšimi.
Buliuskai yra invazinė Puerto Riko rūšis. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio bulfrogos atsitiktinai buvo įvežtos į Koloradą ir Kaliforniją. Žvejai išplaukdavo į žvejybą ir grįždavo namo, o kai kurių jų tinkluose būdavo dar gyvų bulių. Jas įvežė naminių gyvūnėlių savininkai, kurie jų nebenorėjo. Kai kurie naminių gyvūnėlių savininkai pirko bulviakasius, norėdami kontroliuoti kenkėjus prie savo namų. Įveistų bulių poveikis yra neigiamas. Dėl savo mitybos jos gali sumažinti kitų varlių populiaciją. Bulius kaltino dėl to, kad Kalifornijos raudonkojai varlei iškilo grėsmė tapti beveik nykstančia rūšimi. Jos taip pat kaltinamos dėl daugelio kitų varliagyvių išnykimo Kalifornijoje.
Varlės varlės konkuruoja su kitomis varlėmis dėl maisto, o jei jo neranda, gali net nužudyti savo rūšies varles. Varlės laikomos viena blogiausių svetimų invazinių rūšių (AIS). AIS - tai gyvūnai, kurie gali sumažinti kitų rūšių skaičių ir net priversti jas išnykti visame pasaulyje. Būtent dėl bulių varlių Meksikoje mažėja gyvačių. Alfordo 1989 m. atlikto laboratorinio eksperimento metu buliuskai sumažino pilkosios Cope's drevinės varlės populiaciją. Tyrimo metu kontroliuojamoje aplinkoje bulius supažindino su Cope's pilkosiomis drebulėmis.
Naudojimas žmonėms
Bulių varlės yra maisto šaltinis pietų JAV ir vidurio vakarų JAV. Žmonės varles medžioja naktimis prie upių. Varlių kojos verdamos, o nugara kepama. Kinijoje jaučiai parduodami gyvi ir valgomi. Tada jos nužudomos ir verdamos su daržovėmis. Kalifornijos valstijoje žmonės, norėdami gaudyti bulius maistui, turi turėti licenciją. Mokyklose per biologijos pamokas bulius skrodžia. Paprastai tai daroma vidurinėje mokykloje. Skrodimas - tai metodas, kuriuo mokiniai mokomi bulių anatomijos. Bulius taip pat augina kaip naminius gyvūnus. Jos laikomos akvariumuose arba terariumuose. Terariumas - tai talpykla, kurios vienoje pusėje yra augalų ir dirvožemio. Kitoje pusėje yra vanduo. Bulvinei varlei reikia vienos vietos žemei, o kitos - vandeniui.
Kinijos prekybos centre parduodamos gyvos varlės.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra mokslinis amerikinės bulviakasės pavadinimas?
Atsakymas: Mokslinis amerikinės jauniklės pavadinimas yra Rana catesbeiana arba Lithobates catesbeianus.
K: Kur gyvena amerikiniai jaučiai?
A.: Amerikinės varlės gyvena didžiojoje Šiaurės Amerikos dalyje, Kanadoje ir Meksikoje.
K: Kaip naminių gyvūnėlių savininkams atsikratyti bulviakasio?
A: Gyvūnų augintinių savininkai gali atsikratyti savo buliuskučių, tyčia iškeldami juos už jų gimtosios teritorijos ribų, nes jų nebenori.
K: Ką galima duoti nelaisvėje laikomoms jauniklėms kaip maistą ir skanėstus?
A.: Nelaisvėje laikomoms bulfrogoms kaip maistą ir skanėstus galima duoti graužikų, nedidelių žuvų, vikšrų, sliekų ir vaisinių muselių.
K: Per kiek laiko bulbių patelės deda kiaušinius?
A.: Vienu metu bulviakasio patelė gali sudėti iki 20 000 kiaušinių.
K: Ar bulių patinai yra teritoriniai?
A: Taip, buliaus patinai yra teritoriniai ir puola bet kokį prie jų priartėjusį gyvūną, įskaitant kitas varles.
K.: Ar amerikinė bulinė varlė yra nykstanti rūšis pagal IUCN vertinimo sistemą?
A: Ne, pagal Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) klasifikavimo sistemą amerikinė bulių varlė priskiriama "mažiausiai susirūpinimą keliančiai" rūšiai, o tai reiškia, kad ji nėra nykstanti rūšis.
Ieškoti