Amerikinė varlė (Rana catesbeiana arba Lithobates catesbeianus) yra pusiau vandens varlė. Ji priklauso Ranidae, arba tikrųjų varlių, šeimai. Bulių varlės gyvena didžiojoje Šiaurės Amerikos dalyje, Kanadoje ir Meksikoje. Šiaurės Amerikoje gyvenančios žiemą užmiega žiemos miegu, tačiau pietinėse JAV valstijose gyvenančios bullygos aktyvios visus metus. Bulių varlių populiacijos nustatytos ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Vakarų Europoje ir Karibų jūros regione – jos dažnai pateko į tas teritorijas atvežtos laivais arba paleistos žmonių. Daugelis individų pateko už gimtosios arealo ribų tyčia (pvz., kaip maistas ar dėl kontrolės) arba netyčia (pvz., pagauti žvejų tinklais ar paleisti nuo naminių gyvūnų savininkų).

Varlės gali prisitaikyti ir gyventi beveik visur, kur yra stabilių vandens telkinių. Jos gyvena pelkėse, ežeruose ir tvenkiniuose, dažnai netoli vandens krašto. Per stiprias liūtis arba ieškodamos naujos buveinės jos keliauja sausuma. Bulių varlės yra dideli, labai prisitaikantys plėšrūnai: minta graužikais, vabzdžiais, mažomis žuvimis, voragyviais, mažais paukščiais, vėžiagyviais, žinduoliais, kirmėlėmis ir net kitomis varlėmis, todėl joms priskiriami neigiami ekologiniai padariniai vietinėms rūšims.

Bulių grobiu laiko įvairūs paukščiai, pavyzdžiui, garniai, o natūralioje aplinkoje jų gyvenimo trukmė dažnai būna trumpesnė nei nelaisvėje. Vienas nelaisvėje laikytas individas gyveno beveik 16 metų. Pavadinimas „bulius“ kilęs iš patinų gilaus riaumojančio kvaksėjimo poruodamiesi. Bulių varles galima laikyti kaip naminius gyvūnus; nelaisvėje joms dažnai duodama maisto, tokio kaip graužikai, mažos žuvys, vikšrai, kirmėlės ir vaisinės muselės, o savininkai kartais naudoja maisto papildus, kad pagerintų mitybą. Varlės gali būti daugelio virusų, bakterijų ir parazitų šeimininkės; jos buvo susijusios su įvairiais protrūkiais ir ligų plitimu.

1997 m. Kanadoje bulių varlės buvo susijusios su intraeritrocitinio viruso protrūkiu. Jos taip pat dalyvavo chitridinio grybelio plitimo istorijose (pvz., Arizonoje), o šis grybelis yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių mažėja varliagyvių skaičius pasaulyje.

Aprašymas

Bulių varlės yra vienos didžiausių Šiaurės Amerikos varlių: suaugę individai dažnai pasiekia 7–15 cm kūno ilgį nuo snukio iki uodegos pradžios (SVL), patelės paprastai būna šiek tiek didesnės nei patinai. Kūnas stambus, galva plati, akys iškilusios, o aiškiai matomas tympanumas (ausies būgnelis). Spalva kinta nuo šviesiai žalios iki tamsiai rudos su margais dryžiais ar dėmėmis; užpakalinės galūnės yra iš dalies plaukmeninės, leidžiančios gerai plaukioti. Patinų kvaksėjimas (riaumojimas) yra gilus ir garsus, dažnai girdimas poravimosi sezono metu.

Paplitimas ir invazija

Nors bulių varlės natūraliai paplitusios Šiaurės Amerikoje, jos tapo invazinėmis daugelyje kitų regionų: Pietų Amerikoje, Azijoje, Vakarų Europoje ir Karibų jūros regione. Pagrindinės išplitimo priežastys – paleidimai iš naminių gyvūnėlių srities, transportavimas laivais bei sąmoningos introdukcijos dėl maisto ar biologinės kontrolės. Invazijos pasekmės apima vietinės faunos sumažėjimą dėl tiesioginio grobimo, konkurenciją dėl maisto ir buveinių bei ligų plitimą vietinėms varliagyvių populiacijoms.

Buveinė ir elgsena

Bulių varlės gyvena stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandens telkiniuose su augalija – ten jos slepiasi ir medžioja. Paprastai naktinės: aktyviausios sutemus, kai medžioja ir ieško grobio. Dienos metu dažniausiai tyko prie vandens krašto arba pasislėpusios tarp augalų. Per lietų ir drėgną orą jos gali keliauti gana toli sausuma, ieškodamos naujų tvenkinių ar porų.

Mityba

Bulių varlės – plataus diapazono oportunistinės plėšrūnės. Jos medžioja urvinį grobį ir naudoja greitą užpuolimą bei praryjimą; dažnai kaupia didesnius grobius, kuriuos nuryja visus. Jaunikliai (tadpoliai) paprastai yra daugiausia augalų ir detrito vartotojai, tačiau didesniems tadpoliams ir suaugusiems būdingi omnivoriniai bruožai. Taip pat aprašyti kanibalizmo atvejai, kai stambesni individai ryja mažesnius tos pačios rūšies atstovus.

Dauginimasis ir gyvenimo ciklas

Poravimosi sezonas paprastai vyksta pavasarį–vasarą. Patelė gali padėti iki ~20 000 kiaušinių vienoje ar keliose plaukančiose masėse. Kiaušiniai išsiritimo trukmė priklauso nuo temperatūros – nuo kelių dienų iki savaičių. Pulkeliai (tadpoliai) vystosi nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo klimato ir maisto sąlygų; šaltame klimate vystymasis užtrunka ilgiau. Patinai dažnai saugo ir gina pulkelius prie kiaušinių ir jauniklių, yra teritoriniai ir gali pulti bet ką, kas priartėja prie jų veisimosi vietos arba maisto šaltinių.

Predatoriai ir ekologinė reikšmė

Bulių varles medžioja įvairūs plėšrūnai – didesni paukščiai, žuvys, ropliai ir kai kurie žinduoliai. Dėl savo dydžio ir plėšriško elgesio jos reikšmingai veikia vietines bendrijas: gali sumažinti mažesnių varlių, žuvų ir bestuburių populiacijas bei pakeisti maisto tinklus. Taip pat jos gali būti naudingos mažinant uodų lervų skaičių savo buveinėse, tačiau šis poveikis dažnai nesubalansuoja platesnių ekologinių nuostolių invazinių populiacijų atvejais.

Ligos, parazitai ir rizikos

Bulių varlės gali būti virusų, bakterijų ir parazitų šeimininkės, todėl jas sieja su kelių ligų plitimu. Ypatingai svarbios yra ranavirusai ir chitridinis grybelis (chytridiomycosis), kurie pasauliniu mastu prisidėjo prie varliagyvių nykimo. Lokaliai taip pat registruoti ir kiti protrūkiai (pvz., minėtas 1997 m. atvejis Kanadoje).

Žmonių santykis ir apsauga

Žmonės valgo bulių kojas ir naudoja jas maisto gamybai kai kuriose šalyse; taip pat gerokai išplitęs bulių varlių naudojimas kaip maistas ir akvariumo/pet prekybos objektas. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) šią rūšį vertina kaip „mažiausiai susirūpinimą keliančią“ rūšį, t. y. ji nėra priskiriama nykstančioms rūšims pasauliniu mastu. Vis dėlto vietovėse, kuriose populiacijos nyksta, pagrindinės grėsmės yra buveinių nykimas, vandens tarša, pesticidų poveikis ir netinkama gausinimas ar pergaudymas. Invazinių populiacijų valdymas reikalauja prevencijos, stebėsenos, teisinių priemonių prekybai ir vietinių populiacijų apsaugos veiksmų.

Valdymo priemonės gali apimti buveinių tvarkymą, gaudymo bei kontrolės programas, ir visuomenės švietimą apie riziką paleisti egzotines rūšis. Efektyvus sprendimas dažnai reikalauja vietinių gamtosauginių iniciatyvų, tarptautinio reglamentavimo ir mokslinių tyrimų apie ligas bei ekologinį poveikį.