Tikrieji uodai

Maitinimasis ir dauginimasis

Paprastai tiek uodų patinai, tiek patelės minta nektaru ir augalų sultimis. Daugelio rūšių uodų patelių burnos ertmės yra pritaikytos pradurti gyvūnų šeimininkų odą ir čiulpti jų kraują kaip ektoparazitams. Daugelio rūšių patelės, prieš pradėdamos dėti kiaušinėlius, turi gauti baltymų iš kraujo miltų. Daugelio kitų rūšių patelės, gavusios kraujo miltų, gali išskirti daugiau kiaušinėlių.

Jie deda kiaušinius į vandens baseinus. Lervos juda netoli vandens paviršiaus ir kvėpuoja iš vandens kyšančiais oro vamzdeliais. Maistą jos gauna iš vandens, dažniausiai minta dumbliais ir kitais smulkiais gyvūnais. Jos mėgsta maivytis prie vandens paviršiaus, todėl kai kurie žmonės jas vadina perėjūnėmis. Lervos paprastai į lėliukės stadiją pereina per kelias dienas ar savaites nuo išsiritimo, priklausomai nuo vandens temperatūros ir rūšies.

Kukuliai vadinami tumblerais, nes palietus vandenį jie krenta vandenyje. Kukuliai nesimaitina, bet daug juda vandenyje ir, kaip ir lervos, kvėpuoja iš vandens kyšančiais vamzdeliais. Lėliukės stadija trunka neilgai (tik kelias dienas), tada uodai tampa suaugėliais.

Yra daugybė uodų rūšių. Taip yra todėl, kad kiekviena iš kraujasiurbių rūšių yra prisitaikiusi prie skirtingo šeimininko ar šeimininkų grupės. Yra du Culicidae šeimos pošeimiai, 43 gentys ir daugiau kaip 3500 rūšių.

Ligos pernešėjai

Uodai yra ligų pernešėjai, kurie perneša ligas sukeliančius virusus ir parazitus nuo žmogaus žmogui.

Pagrindinės uodų pernešamos ligos yra virusinės ligos - geltonoji karštinė, Dengė karštligė ir maliarija, kurias perneša Anopheles ir Culex gentys. Afrikoje, Pietų Amerikoje, Centrinėje Amerikoje, Meksikoje ir didžiojoje Azijos dalyje uodai kasmet užkrečia daugiau kaip 700 milijonų žmonių, o milijonai jų miršta.

Uodų kontrolė

Siekiant užkirsti kelią ligos plitimui arba apsaugoti asmenis vietovėse, kuriose liga yra endeminė, taikomi šie metodai:

1. Vektorių kontrolė siekiant išnaikinti uodus. Buveinių keitimas: stovinčio vandens ir kitų veisimosi vietų šalinimas, pesticidai, natūralūs plėšrūnai ir gaudymas spąstais.
2. ligų prevencija, naudojant profilaktinius vaistus ir vakcinas; uodų įkandimų prevencija, naudojant insekticidus, tinklelius ir repelentus.

Vanduo

Pagrindinė veisimosi vieta yra stovintis vanduo, pavyzdžiui, tvenkinys ar ežeras. Šį vandenį pašalinti gali būti praktiška, bet gali būti ir nepraktiška. Paukščių vonių vandenį galima keisti kartą per savaitę, tačiau vargu ar tai galima padaryti didesniuose vandens telkiniuose. Anksčiau buvo naudojamas toks metodas: purkšti vandenį DDT, tačiau tai labai kenkia, be to, uodai dabar yra labai atsparūs šiai cheminei medžiagai.

Ekologiški repelentai

Daugėjant pranešimų apie kenksmingą DEET poveikį žmonėms, imta naudoti ekologiškus repelentus. Tai yra tokie, kurie, prieš pradedant juos naudoti kaip uodus atbaidančias medžiagas, buvo naudojami tradicinėje buityje.

Natūralūs plėšrūnai

Drakoniukų nimfos ėda uodus visais vystymosi etapais ir gana veiksmingai kontroliuoja jų populiaciją. Kai kurie šikšnosparniai per valandą gali suėsti iki 500 uodų. Kai kurie kopūstgalviai yra pirmos stadijos lervų plėšrūnai, per dieną sunaikinantys iki 40 Aedes lervų. Nemažai žuvų minta uodų lervomis, įskaitant auksines žuveles, šamus, piranijas ir šapalus.

Drakonai yra natūralūs uodų grobuonys.

Evoliucija

Seniausias žinomas iš esmės šiuolaikinės anatomijos uodas buvo rastas 79 mln. metų senumo Kanados gintare iš viršutinės kreidos periodo. Vyresnė gimininga rūšis, pasižyminti primityvesniais bruožais, rasta 90-100 mln. metų senumo gintare.

Genetinės analizės rodo, kad Culicinae ir Anophelinae klodai galėjo skirtis maždaug prieš 150 milijonų metų. Manoma, kad Senojo ir Naujojo pasaulio Anopheles rūšys vėliau išsiskyrė maždaug prieš 95 mln. metų.