Viršutinė kreida — paskutinė kreidos epocha: geologija, fauna, išnykimas

Viršutinė kreida: geologija, kokolitai ir faunos kaita — dinozaurai, mosasaurai, žydintys augalai ir K/T išnykimas. Atrask epochą nuo Cenomanio iki Maastrichto.

Viršutinė kreida - paskutinė geologinė kreidos epocha. Ji prasidėjo prieš 100,5 mln. metų ir baigėsi prieš 66 mln. metų.

Dėl skirtingų uolienų kreida tradiciškai skirstoma į apatinę (ankstyvąją) ir viršutinę (vėlyvąją). Uolienos atspindi sąlygas, kuriomis jos susidarė. Nuo žemiausios iki aukščiausios ji skirstoma į cenomaną, turoną, koniaką, santoną, kampaną ir maastrichtą.

Viršutinė kreida - tai kreida. Ji sudaryta iš nesuskaičiuojamų milijonų kalcio (CaCO3) plokštelių, vadinamų kokolitais. Jos tokios mažos, kad jas galima pamatyti tik šviesiniu mikroskopu; detalėms įžiūrėti reikia elektroninio mikroskopo. Plokšteles suformavo vienaląsčiai planktoniniai dumbliai, vadinami kokolitoforais, ir jos susidarė pakrantės jūrose.

Vienintelė kita kreidos uoliena yra silicitas (silicio dioksidas, SiO2). Jis gaunamas iš tų dumblių ir gyvūnų, kurių skeletai sudaryti iš silicio dioksido.

Kreida buvo paskutinis laikotarpis, kai dinozaurai buvo dominuojantys sausumos gyvūnai. Tuo metu gyveno trikeratopai, tiranozaurai ir velociraptoriai. Didžiulis mosasauras buvo dominuojantis jūrų plėšrūnas. Kreidos laikotarpiu paukščiai tapo įvairesni. Labiau išsivystė žydintys augalai, kurie tapo dominuojančiais sausumos augalais. Viršutinė kreida baigėsi K/T išnykimu.

Geologinės sąlygos ir uolienos

Viršutinės kreidos metu žemė buvo šiltesnė nei šiandien, jūros lygis buvo gerokai aukštesnis, todėl didelė žemyno dalis buvo uždengta sekliomis epikontinentinėmis jūromis. Šiose sekliuose jūrose kaupėsi storos kreidos (CaCO3) nuosėdos, sudarytos iš mikroskopinių kokolitų – kokolitoforų apvalkalų. Būtent šios nuosėdos sukūrė charakteringas kreidos uolienas, tokias kaip garsiosios Doverio baltosios uolos.

Be kalcitinių kreidų, tuo pačiu metu susidarė ir silicito klodai, gaunami iš organizmų su silicio dioksido skeletais (pvz., radiolariai, tam tikri dumblių tipai). Kreidos sluoksniuose matomi ir kitokie nuosėdiniai akmenys: kalkakmeniai, marlės, sluoksniuotos smėlio uolienos bei vulkaninės pelenų intarpai, kurie padeda laiko nustatymui.

Viršutinės kreidos geologinį laiko skalės tikslumui nustatyti naudojamos radiometrinės datos, magnetostratigrafija ir biostratigrafija (pavyzdžiui, pagal ammonitus ar mikrofosilijas). Kai kur kreidos sluoksniai yra labai storai – keli šimtai metrų – o jų pasiskirstymas parodo kintančius jūros lygius ir klimato svyravimus.

Plėtra ir tektonika

Per viršutinę kreidą tęsėsi Pangeos skilimas: atsidarinėjo Atlanto vandenynas, Indija ryškiai judėjo į šiaurę link Azijos, o tarpai tarp žemynų sudarė naujas jūras ir pakrančių biosferas. Šie tektoniniai procesai keitė klimato srautus, jūrų cirkuliaciją ir rūšių pasiskirstymą.

Klima ir aplinka

Viršutinė kreida paprastai buvo šilta, vadinama "šiltnamio" laikotarpiu: nedaug ar visai nebuvo didelių poliarinių ledynų, atmosferoje buvo daugiau anglies dioksido nei priešindau, o vidutinės temperatūros buvo aukštesnės. Aukštas jūros lygis ir plati seklių jūrų zona skatino gausų jūrų gyvūnų bei planktono klestėjimą.

Gyvūnija ir augalija

Viršutinėje kreidoje sausumos faunoje dominavo daug grubių ir įvairių grupių dinozaurų. Tarp gerai žinomų grupių – trikeratopai, didžiuliai žolėdžiai su ragais ir apykaklėmis; žandikaulių viršininkai, tokie kaip tiranozaurai; ir greiti plėšrūs teropodai, pvz., velociraptoriai. Taip pat buvo daug įvairių ankilosauridų, hadrosauridų, ceratopsidų ir kt.

Jūrų faunoje dominuodavo mosasaurai ir plesiosaurai, o ichthyosaurai daugelyje regionų jau buvo sumažėję arba išnykę anksčiau. Gausiai klestėjo moliuskai (ammonitai), įvairūs žuvų tipai ir vėžiagyviai. Planktonas – ypač kokolitoforai – sudarė didžiąją organinės medžiagos dalį, kuri vėliau tapo kreidos uolienomis.

Augalijos pokyčiai buvo svarbūs: angiospermai (žydintys augalai) per viršutinę kreidą išsiplėtė ir ėmė užimti svarbias ekologines nišas, keisdamiesi su giminingais grupių atstovais ir skatinant vabzdžių bei kitų bestuburių ko-evoliuciją. Paukščių įvairovė taip pat didėjo – pradėjo ryškėti modernių paukščių grupių protėviai.

K/T (K–Pg) išnykimas ir jo priežastys

Viršutinė kreida baigėsi masiniu išnykimu prieš maždaug 66 mln. metų, dažnai vadinamu K/T (dabar dažnai K–Pg) išnykimu. Pagrindiniai įrodymai nurodo į didžiulį asteroidą, kuris smogė į Žemę ir paliko didžiulį kraterrą Meksikos pusiasalio Jukatano regione (Chicxulub). Šių įrodymų rinkinys apima irdžio (Ir) anomalijas pasauliniuose sluoksniuose, smūgines mikrostruktūras (shocked quartz), sferulitas ir didelės nuosėdų pokyčius.

Be asteroido poveikio, svarbią rolę galėjo vaidinti ir intensyvios vulkaninės veiklos epizodai, ypač Deutano (Deccan) trapai Indijoje. Ilgalaikės vulkaninės emisijos galėjo pakeisti klimato balansą, sumažinti šviesos pralaidumą dėl pelenų ir sulfatų debesų bei padidinti rūgštinimą, taip padidindamos ekosistemų pažeidžiamumą prieš vienkartinį katastrofinį smūgį.

Išnykimo charakteristikos ir pasekmės

Išnykimas buvo selektyvus: praktiškai visi ne–paukiniai dinozaurai, daug pterosaurų linijų, visi ammonitai ir daugelis planktono grupių bei jūrų roplių išnyko. Tuo pat metu kai kurios linijos išgyveno: pirmieji tikrieji paukščiai (aviaciniai dinozaurai) ir žinduoliai išliko, taip pat krokodilai, vėžliai, daugelis žuvų ir augalų grupių. Išgyvenusios linijos tapo pagrindu sparčiai vykusiai adaptacijai ir Cenozojaus sąlygoms.

Pasekmės buvo gilios: ekosistemos sutriko, daugelis ekologinių nišų atsilaisvino ir per keliolika milijonų metų jas užėmė kitos grupės – ypač žinduoliai ir modernūs paukščiai. Žemės paviršius ir jūros cheminė sudėtis keitėsi, o biosfera palaipsniui atkūrė biologinę įvairią per ilgą laiką.

Ekonominis ir mokslinis reikšmingumas

Viršutinės kreidos uolienos turi ir praktinę reikšmę: kreidos sluoksniai sudaro vandeninguosius sluoksnius (akviferus), kartais veikia kaip naftos ir dujų rezervo uolienos arba dangos, o kalkakmeniai naudojami statyboje. Kreidos mikrofossilijos—kokolitai ir kitos mikrofaunos—suteikia svarbią informaciją naftos žvalgybai bei klimato rekonstrukcijoms.

Santrauka

Viršutinė kreida – paskutinė kreidos epocha – pasižymi šiltu klimatu, aukštu jūros lygiu, intensyvia karbonatine sedimentacija (kreida) ir reikšmingu biologiniu permainų periodu: dinozaurai dar dominavo, bet žydintys augalai ir paukščiai stiprėjo. Jos pabaiga pažymėta vienu didžiausių Žemės istorijos masinių išnykimų, kurį lėmė asteroidinis smūgis ir galimai sinchroninė vulkaninė veikla, pakeitusi planetos evoliucijos eigą ir atvėrusi kelią Cenozojaus faunos ir floros iškilimui.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra viršutinė kreida?

Klausimas: Kaip ji skirstoma?

K: Kokio tipo uolienų galima rasti kreidoje?

K: Kokie gyvūnai gyveno šiuo laikotarpiu?

Klausimas: Kokie augalai išsivystė šiuo laikotarpiu?

K: Kuo baigėsi viršutinė kreida?

Paieška pagal raidę