Tikrosios varlės (lot. Ranidae) yra plačiai paplitusi varlių šeima, kurios atstovai gyvena daugelyje pasaulio vietų, išskyrus Antarktidą. Daugumai rūšių būdingas drėgnas, lygus odos paviršius, galingos užpakalinės kojos ir gebėjimas gerai šokinėti bei plaukioti. Daug rūšių yra pusiau vandens — jos gyvena šalia upių, tvenkinių, pelkių arba drėgnose miško vietose.

Aprašymas

Tikrosios varlės paprastai turi:

  • lygų, drėgną odos paviršių; spalva ir raštai skiriasi priklausomai nuo rūšies ir aplinkos;
  • didelei daliai rūšių — ryškiai išvystytas tympanumas (ausies būgnelis) bei vokalinės maiselės patinėliams, leidžiančios skambiai kvaksėti;
  • stiprias, ilgomis viršutinėmis dalimis turinčias užpakalines kojas, skirtas šuoliams ir plaukimui;
  • tinklines pėdas — plaukti palengvinančias odines jungtis tarp pirštų;
  • dauguma rūšių yra vidutinio arba didelio dydžio: mažesnės pasiekia keletą centimetrų, didžiausios gali užaugti iki keliolikos ar net daugiau dešimčių centimetrų.

Paskirstymas ir buveinė

Tikrosios varlės gyvena daugelyje žemynų: Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikos šiaurėje, Europoje, Azijoje, Madagaskare, Afrikoje, Rytų Indijoje, Naujojoje Gvinėjoje ir Australijoje. Daug rūšių siejamos su stovinčiu arba lėtai tekančiu vandeniu, tačiau kai kurios gyvena ir drėgnose pievose ar lapuočių miškuose.

Biologija ir elgsena

Tikrosios varlės yra plėšrūnės (karnivorinės) ir maitinasi bestuburiais bei smulkiais stuburiniais gyvūnais. Jos daugiausia yra aktyvios naktį (naktinės), tačiau daugelis rūšių matomos ir dieną, ypač drėgnomis sąlygomis. Varlės naudoja kalbą ir akių judesius, kad grobį įstumtų į burną, o siauros, lipnios liežuvio galvutės padeda greitai sugauti vabzdžius.

Mityba

  • Jaunos varlės (pulkiniai) dažniausiai minta vandens bestuburiais;
  • suaugusios varlės – vabzdžiais, vorais, ropliais, kartais mažais žuvimis, varliagyviais ar net smulkiais žinduoliais priklausomai nuo rūšies ir dydžio;
  • stambesnės rūšys, pavyzdžiui Šiaurės Amerikos bulius, gali suvartoti didesnį grobį nei mažesnės varlės.

Dauginimasis ir vystymasis

Dauguma tikrųjų varlių dauginasi pavasarį arba šiltuoju metų laiku. Dauginimasis vyksta vandens telkiniuose; patelės deda ikrus, o patinai išorinėje aplinkoje atlieka apvaisinimą. Ikrų formos ir talpa priklauso nuo rūšies — kai kurios rūšys deda ikrų gumulais, kitos — ilgomis juostomis. Iš ikrų išsirita vandens lazdelių formos lervos (tadpolai), kurios po kelių savaičių ar mėnesių pereina per metaforozę į suaugusią varlę.

Pavyzdinės rūšys

  • Miškinės varlės (Rana sylvatica) – viena iš mažesnių Šiaurės Amerikos rūšių, tolerantiška žemai temperatūrai ir kartais aptinkama net aptingusios žiemos metu;
  • Bulius – didelė Šiaurės Amerikos varlė, garsi dėl galingo balso ir plėšraus elgesio;
  • Goliatinė varlė (Conraua goliath) – didžiausia žinoma varlių rūšis, galinti pasiekti įspūdingus dydžius ir svorį.

Pavojai ir apsauga

Tikrosios varlės susiduria su keliais grėsmingais veiksniais:

  • buveinių praradimas dėl žemės paskirties keitimo, drenažo ir miškų kirtimo;
  • vandens tarša, cheminės medžiagos ir insekticidai, kurie kenkia varlių sveikatai ir dauginimuisi;
  • ligos, ypač grybelių infekcija chitridiomikoze (Batrachochytrium dendrobatidis), kuri paveikė daugelį varliagyvių populiacijų pasaulyje;
  • įvežtos plėšrūnės ir invazinės rūšys, kurių poveikis vietinėms varlėms gali būti reikšmingas.

Daugelio rūšių apsauga reikalauja buveinių išsaugojimo, vandens kokybės gerinimo, ligų stebėjimo ir kartais mėginimų atkurti sumažėjusias populiacijas per veisimą ir persodinamąsias programas.

Santrauka

Tikrosios varlės (Ranidae) yra įvairi ir plačiai paplitusi varlių šeima. Jos prisitaikė gyventi šalia vandens telkinių bei drėgnose ekosistemose, pasižymi galingomis kojomis, tinklinėmis pėdomis ir plėšriu mitybos būdu. Nors daug rūšių yra įprastos ir gausios, kai kurios susiduria su grėsmėmis, todėl jų išlikimui svarbios apsaugos priemonės.