Karakarai (Caracara) — Falconidae plėšrieji paukščiai: rūšys ir paplitimas
Karakarai - plėšrieji Falconidae šeimos paukščiai. Gyvena Pietų ir Centrinėje Amerikoje bei pietinėje JAV dalyje. Dažniausiai jie nėra greiti skraidytojai ir yra maitėdžiai. Viena rūšis, raudonkojis karakara, minta vabzdžiais ir bičių bei vapsvų lervomis.
Jų klasifikacija šiek tiek neaiški, tačiau kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad yra penkios gyvos gentys ir 11 rūšių. Iš pradžių jos visos buvo priskiriamos Polyborus genčiai. La Brea deguto duobėse rasta išnykusių rūšių.
Išvaizda ir elgesys
Karakarai yra vidutinio dydžio plėšrieji paukščiai, dažnai su ilgesnėmis kojomis ir santykinai masyvesniais snapais nei dauguma sakalų. Dauguma rūšių dažniausiai vaikšto žemėje ieškodami maisto, o skraido lėčiau ir plačiau nei greitieji falconidai. Jie yra labai prisitaikantys ir opportunistiniai – maitinasi nuo smulkių vabzdžių ir lervų iki roplių, žuvų, smulkių žinduolių bei maitasi gaišenomis.
Mityba
Karakarų mityba labai įvairi: kai kurios rūšys daugiausia siūbuoja kaip skerdikai ir gaišenių vartotojai, kitos specializuojasi į vabzdžius ar medžių bezdulių (pvz., bičių ir vapsvų) lervas. Daug rūšių aktyviai ieško maisto ant atviros žemės, šalia kelių arba netgi šalia žmogaus gyvenamųjų vietovių.
Paplindimas ir buveinė
Karakarai gyvena įvairiose buveinėse — nuo atviros lygumos ir stepės iki miškingų vietovių bei pakrančių zonų. Nors labiausiai paplitę Pietų ir Centrinėje Amerikoje, kai kurios rūšys pasiekia pietines Jungtinių Valstijų dalis ir retai migruoja dideliais atstumais. Jų gebėjimas pritaikyti mitybą prie vietinių sąlygų leidžia kai kurioms rūšims gerai gyventi net ir žmogaus pakeistuose kraštovaizdžiuose.
Taksonomija ir rūšys
Nors tradiciškai karakarai buvo grupuojami vienoje genčių grupėje, vėlesnės klasifikacijos juos suskirstė į kelias gentyse. Dažniausiai minima penkios gyvos gentys, pavyzdžiui: Caracara, Daptrius, Ibycter, Milvago ir Phalcoboenus. Žinomi pavyzdžiai (lotyniški pavadinimai) yra:
- Caracara plancus – pietų (arba paprastasis) karakara;
- Caracara cheriway – šiaurinis (krestuotas) karakara (taksonomiškai kartais skiriamas arba jungiamas su C. plancus);
- Daptrius ater – juodasis karakara;
- Ibycter americanus – raudonburnis karakara;
- Milvago chimango – chimango karakara;
- Phalcoboenus megalopterus – vienas iš Andų karakara rūšių.
Taksonominiai skirtumai tarp autorių išlieka — kai kurie tyrėjai laiko įvairias populiacijas atskiromis rūšimis, kiti jas traktuot kaip potipius. Istoriškai visos buvo priskirtos genčiai Polyborus, bet vėliau išskirtos į kelias gentyse.
Dauginimasis ir lizdavietės
Karakarai statosi lizdus medžiuose, skardžiuose, kaktusuose ar net ant pastatų. Lizdai dažnai būna iš šakų ir žolės. Kiaušinių skaičius būna mažas — paprastai 2–3, o abu tėvai dalyvauja inkubacijoje ir jauniklių auginime. Jaunikliai gana ilgai išlieka prie tėvų, kol išmoksta medžioti ir atsiskiria.
Išsaugojimas
Daugumai karakarų rūšių šiuo metu grėsmė nėra didelė — jos gerai prisitaiko ir išnaudoja žmogaus sukurtas buveines bei maisto šaltinius. Tačiau kai kurios rūšys, ypač tos, kurių arealas siauras arba kurios priklauso nuo specifinių gamtinių buveinių, gali būti paveiktos buveinių nykimo, pesticidų naudojimo ir persekiojimo. Išnykusios rūšys ir fosiliniai radiniai (pvz., La Brea deguto duobėse) rodo, kad karakarų grupės evoliucija buvo sudėtinga ir jautri klimato bei aplinkos pokyčiams.
Pastebėjimo patarimai
Jei norite pamatyti karakarus, ieškokite atviresnių vietovių, laukų, pakelės zonų ir priemiesčių teritorijų pietinėse JAV dalyse, Meksikoje ir Pietų Amerikoje. Jie dažnai matomi vaikštantys po atviras vietas, sėdintys ant tvorų polių arba laukantys prie kelių, kur gali rasti lengvai prieinamą maistą.
