Karnotauras buvo plėšrus dinozauras, gyvenęs maždaug prieš 72–70 mln. metų (viršutinės kreidos laikotarpis). Tai buvo didelis teropodas, gyvenęs Pietų Amerikoje. Nors yra išlikęs tik vienas gerai išsilaikęs skeletas, jis yra vienas geriausiai pažįstamų pietų pusrutulio teropodų. Holotipas buvo rastas 1984 m. Argentinos Chubuto provincijoje ir vėliau moksliškai aprašytas (1995 m. dažnai minima 1985 m. José F. Bonaparte darbai); pavadintas rūšies vardu Carnotaurus sastrei.
Aprašymas
Išmatavimai ir kūno sandara: Karnotauras buvo vidutinio–didelio dydžio plėšrūnas — bendras ilgis siekė apie 7–9 m, aukštis ties klubais apie 2,5–3 m, o masė vertinama maždaug nuo 1,2 iki 2 tonų (skaičiavimai priklauso nuo metodo). Jo kaukolė buvo trumpa, gili ir stipriai sutvirtinta, o virš akių išsikišo pora trumpų, kampuotų raginių ragelių — tai vienas ryškiausių rūšies atpažinimo požymių. Kitos išskirtinės savybės: labai sutrumpintos priekinių galūnių dalys, ilgų ir galingų užpakalinių kojų grandis bei stiprus, tvirtas uodegos pagrindas.
Dantys ir snapas: dantys buvo aštrūs, pritaikyti mėsai — Carnotaurus, kaip ir kiti abelizauridai, turėjo dantų eilę orientuotą į mėsos kratymą ir pjovimą, nors jų dantys nebuvo tokie masyvūs kaip kai kurių kitų didžiųjų teropodų.
Odos liekanos: unikalus radinys — holotipo skeletas išsaugojo odos atspaudus. Jie rodo, kad karnotauro oda buvo padengta smulkiomis, neišilginėmis šarvotomis plokštelėmis (nelygiais šupinais) su didesnėmis osteodermomis eilėmis palei kūną. Dėl šių įrašų žinome, kad šis dinozauras neturėjo plunksnų, o odos paviršius buvo šiurkštus ir luizuotas.
Atradimas ir sistematika
Carnotaurus yra didelių teropodų grupės Abelisauridae narys. Abelisauridai buvo didelių teropodų šeima, gyvenusi tik senovėje pietiniame superkontinente Gondvanoje. Jie buvo dominuojantys plėšrūnai vėlyvojoje Gondvanos kreidoje. Jie užėmė ekologinę nišą, kurią šiauriniuose žemynuose užpildė tiranozauridai.
Holotipo atradimas: vienintelis gerai išlikęs Carnotaurus holotipas (žymimas PVL 3014 arba panašiai) buvo rastas 1984 m. Chubuto provincijoje, o vėlesniais metais eksponuotas ir tiriamas Argentinoje. Radinys yra ypač svarbus dėl retų odos atspaudų ir beveik pilno skeleto išsaugojimo — tai leidžia geriau suprasti abelizauridų morfologiją ir gyvenimo būdą.
Gyvenimo būdas ir ekologija
Mityba ir medžioklė: Karnotauras buvo viršutinių maisto grandžių plėšrūnas. Jo grobis greičiausiai buvo vidutinio dydžio žolėdžiai dinozaurai — galimai hadrozaurai, mažesni sauropodų jaunikliai ir kiti to meto keturkojai. Dėl trumpų, tačiau galingų pirštų ir galvos morfologijos spėjama, kad jis naudojosi galva ir dantimis, o ne priekinių letenų pagalba, griebdamas bei sužalodamas auką.
Elgesio hipotezės: ragai virš akių gali būti buvę panaudoti socialiniams signalams, poravimosi rungtynėms arba peštynėms tarp patinų (pvz., smūgiams ar trynimuisi). Taip pat yra diskusijų apie jo kramtymo ir įkandimo strategiją — kai kurie tyrimai siūlo stiprų, bet trumpalaikį įkandimą, kiti — greitą ir judrų medžioklės stilių, atsižvelgiant į kūno konstrukciją.
Palydovinės faunos ir aplinka: Carnotaurus gyveno pietinės Gondvanos ekosistemose kartu su įvairiais žolėdžiais dinozaurais, įskaitant titanosaurus tipo sauropodus ir vietinius hadrozaurus, taip pat su įvairiais driežais, krokodiliformais ir paukščiams panašiais dinozaurais. Abelisauridai plačiai paplito Pietų Amerikoje, Afrikoje, Indijoje ir Madagaskare, kur jie užėmė aukščiausius plėšrūnų vaidmenis.
Mokslinė reikšmė ir paveldas
Karnotauro radinys yra vienas iš geriausių pavyzdžių, kaip Gondvanos teropodai evoliucionavo izoliuotose pietinėse landšaftuose. Gerai išsaugotas skeletas ir odos atspaudai suteikė svarbios informacijos apie abelizauridų anatomiją, judrumą ir išorę. Holotipas šiandien yra eksponuojamas Argentinos muziejuose ir dažnai minima mokslinėje literatūroje kaip pavyzdinis pietinio pusrutulio plėšrūnas.
Apibendrinant: Karnotauras — unikalus, gerai žinomas abelizauridų atstovas, pasižymintis trumpa, gilia kaukole su rytinėmis ragų formomis, labai sutrumpintomis priekinių galūnių struktūromis ir retai išlikusiomis odos liekanomis. Jis aiškiai atspindi skirtingą evoliucinį kelią, kuriuo žengė Gondvanos plėšrūnai, palyginti su šiaurėje paplitusiomis tyranossauridų grupėmis.
