Plesiosaurai – jūriniai ropliai (245–65 mln. m.): apibrėžtis ir istorija

Plesiosaurai buvo didelių mėsėdžių jūrinių roplių būrys. Jie klestėjo prieš 245 mln. m. - 65 mln. m.

1719 m. Viljamas Stuklis (William Stukeley) aprašė pirmąjį dalinį pleziozauro skeletą. Apie tai jam papasakojo Čarlzo Darvino senelis Robertas Darvinas iš Elstono. Marija Anning pirmoji aptiko gana pilną pleziozaurą. Ji jį rado 1820/21 m. žiemą Dorsete, Anglijoje, Juros periodo pakrantėje. Fosilijai trūko kaukolės, tačiau 1823 m. ji rado dar vieną fosiliją, šį kartą su visa kaukole. Plesiosauro vardą jam suteikė kunigas Viljamas Konibiras (William Conybeare).

Ankstyviausios pleziozaurų liekanos yra iš viduriniojo triaso laikotarpio,¹²⁸ o ši grupė buvo svarbi juros ir kreidos laikotarpiu. Jie turėjo dvi dideles poras menturių, trumpas uodegas, trumpus arba ilgus kaklus ir plačius kūnus. Jie išnyko per K/T išnykimą, prieš 65 mln. metų.

Apibrėžtis ir pagrindinės savybės

Plesiosaurai – tai vandens prisitaikę ropliai, kurių kūnai buvo pritaikyti jūriniam gyvenimui: plokščias, plataus profilio korpusas ir keturios stiprios plaukimo mentės (flipperiai). Dauguma rūšių buvo mėsėdžiai, mitybą sudarė žuvys, galvakojai (pvz., kalmarai) ir kiti jūriniai gyvūnai. Judėjimas vyko iš esmės keturių plaukimo mentių sinchroniniu judėjimu, o tyrimai rodo, kad jie galėjo plaukti ir „po vandens sparnais“ – panašiai kaip šiuolaikinės ryklių ir banginių pelekai naudodami hidrodinaminius judesius.

Anatomija ir dydžių įvairovė

• Kaklas: kai kurios grupės (plesiosauroidea) turėjo labai ilgus kaklus su dideliu slankstelių skaičiumi, leidusiu pasiekti smulkesnę grobį; kitos – pliosauridai – turėjo trumpus, bet labai tvirtus kaklus.
• Galva ir žandikauliai: pliosauridai pasižymėjo masyviomis kaukolėmis ir stipriais, aštriais dantimis, pritaikytais gaudyti didesnį grobį.
• Dydis: dydis svyravo – nuo kelių metrų iki daugiau nei 10 metrų ilgio kai kuriems pliosauridams. Kūno forma kintanti leido užpildyti įvairias ekologines nišas.
• Locomotyva: keturi flipperiai suteikė didelį manevringumą vandenyje; stuburo ir krūtinės raumenų pritvirtinimo vietos rodo stiprią plaukimui reikalingą musculaturą.

Evoliucija ir taksonomija

Plesiosaurai išsivystė triaso pabaigoje ir išliko svarbiu jūrinių ekosistemų komponentu per juros ir kreidos laikotarpius. Pagrindinės evoliucinės linijos paprastai skirstomos į dvi dideles grupes: plesiosauroidea (ilgo kaklo formos) ir pliosauroidea (trumpo kaklo, didelės galvos formos). Abi grupės adaptavosi skirtingiems medžioklės būdams ir grobio tipams, todėl išsiskyrė morfologine įvairove.

Mityba ir elgsena

Plesiosaurų dieta buvo įvairi: nuo mažų žuvų ir bestuburių iki didesnių jūros roplių. Kai kurios rūšys turėjo smailius dantis, tinkamus gaudyti slidius grobius, kitos – didžiulius, smaugimo ar traiškymo pajėgumus turinčius žandikaulius. Yra hipotezių apie socialinę elgseną (pvz., grupėse medžiojimas ar paruoštas grobis), tačiau tiesioginių įrodymų mažai; fosilijos dažniau suteikia informacijos apie morfologiją nei apie elgseną.

Dauginimasis

Pagal fosilinius duomenis, kai kuriuos plesiosaurus galėjo būti vivipariniai (gimdantys gyvus jauniklius), o ne dedantys kiaušinius krante – tai būtų logiška prisitaikymu prie visą gyvenimą skirto jūrinio gyvenimo. Rasta fosilijų, kuriose aiškiai matomos embrioninės struktūros ar jaunikliai kūno viduje, palaiko šią idėją.

Geografinis pasiskirstymas ir fosilijos

Plesiosaurų liekanos aptinkamos visame pasaulyje – Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Afrikoje ir Azijoje – daugiausia jūrinėse smiltainio, kalkakmenio ar molio nuosėdose. Žymūs atradimai, pavyzdžiui, Marijos Anning radiniai Dorsete (Anglija), turėjo didelę reikšmę šios grupės supratimui. Nuo XIX a. pabaigos ir XX a. tyrimai nuolat papildo taksonominį bei ekologinį žinojimą apie pleziozaurus.

Išnykimas

Plesiosaurai išnyko per masinį K/T (dabar K–Pg) išnykimą, vykusį prieš maždaug 65–66 mln. metų. Šis įvykis paveikė daugelį jūros ir sausumos organizmų grupių — nors tikslūs išnykimo mechanizmai įvairuojama (meteorito smūgis, klimato atšalimai, jūros lygio ir maisto grandinių sutrikimai), rezultatas buvo tas, kad pleziozaurai neperžengė šio biologinio ribojimo.

Reikšmė mokslo istorijoje

Plesiosaurai buvo vieni pirmųjų iškastinių roplių, kurie papildė mūsų supratimą apie praeities gyvūnų ekologiją ir evoliuciją. Istoriniai atradimai (pvz., darbai, kuriuos atliko Viljamas Stuklis, Marija Anning ir Viljamas Konibiras) padėjo susiformuoti paleontologijai kaip mokslo šakai ir iliustravo, kaip laukinės pakrantės gali būti turtingas fosilijų šaltinis.

Kur sužinoti daugiau

Norint gilintis, verta skaityti mokslo straipsnius apie konkrečius pleziozaurų taksonus, jų anatominius tyrimus (kaip plaukiamosios mechanikos modeliavimas) ir naujausius atradimus, kurie nuolat atnaujina žinias apie jų gyvenimo būdą ir evoliuciją.