Plesiosaurai – jūriniai ropliai (245–65 mln. m.): apibrėžtis ir istorija

Plesiosaurai: didieji jūriniai ropliai (245–65 mln. m.) — kilmė, atradimai, anatomija ir išnykimas. Sužinok apie fosilijas, istoriją ir jų vietą mezozojaus jūrose.

Plesiosaurai buvo didelių mėsėdžių jūrinių roplių būrys. Jie klestėjo prieš 245 mln. m. - 65 mln. m.

1719 m. Viljamas Stuklis (William Stukeley) aprašė pirmąjį dalinį pleziozauro skeletą. Apie tai jam papasakojo Čarlzo Darvino senelis Robertas Darvinas iš Elstono. Marija Anning pirmoji aptiko gana pilną pleziozaurą. Ji jį rado 1820/21 m. žiemą Dorsete, Anglijoje, Juros periodo pakrantėje. Fosilijai trūko kaukolės, tačiau 1823 m. ji rado dar vieną fosiliją, šį kartą su visa kaukole. Plesiosauro vardą jam suteikė kunigas Viljamas Konibiras (William Conybeare).

Ankstyviausios pleziozaurų liekanos yra iš viduriniojo triaso laikotarpio,¹²⁸ o ši grupė buvo svarbi juros ir kreidos laikotarpiu. Jie turėjo dvi dideles poras menturių, trumpas uodegas, trumpus arba ilgus kaklus ir plačius kūnus. Jie išnyko per K/T išnykimą, prieš 65 mln. metų.

Apibrėžtis ir pagrindinės savybės

Plesiosaurai – tai vandens prisitaikę ropliai, kurių kūnai buvo pritaikyti jūriniam gyvenimui: plokščias, plataus profilio korpusas ir keturios stiprios plaukimo mentės (flipperiai). Dauguma rūšių buvo mėsėdžiai, mitybą sudarė žuvys, galvakojai (pvz., kalmarai) ir kiti jūriniai gyvūnai. Judėjimas vyko iš esmės keturių plaukimo mentių sinchroniniu judėjimu, o tyrimai rodo, kad jie galėjo plaukti ir „po vandens sparnais“ – panašiai kaip šiuolaikinės ryklių ir banginių pelekai naudodami hidrodinaminius judesius.

Anatomija ir dydžių įvairovė

• Kaklas: kai kurios grupės (plesiosauroidea) turėjo labai ilgus kaklus su dideliu slankstelių skaičiumi, leidusiu pasiekti smulkesnę grobį; kitos – pliosauridai – turėjo trumpus, bet labai tvirtus kaklus.
• Galva ir žandikauliai: pliosauridai pasižymėjo masyviomis kaukolėmis ir stipriais, aštriais dantimis, pritaikytais gaudyti didesnį grobį.
• Dydis: dydis svyravo – nuo kelių metrų iki daugiau nei 10 metrų ilgio kai kuriems pliosauridams. Kūno forma kintanti leido užpildyti įvairias ekologines nišas.
• Locomotyva: keturi flipperiai suteikė didelį manevringumą vandenyje; stuburo ir krūtinės raumenų pritvirtinimo vietos rodo stiprią plaukimui reikalingą musculaturą.

Evoliucija ir taksonomija

Plesiosaurai išsivystė triaso pabaigoje ir išliko svarbiu jūrinių ekosistemų komponentu per juros ir kreidos laikotarpius. Pagrindinės evoliucinės linijos paprastai skirstomos į dvi dideles grupes: plesiosauroidea (ilgo kaklo formos) ir pliosauroidea (trumpo kaklo, didelės galvos formos). Abi grupės adaptavosi skirtingiems medžioklės būdams ir grobio tipams, todėl išsiskyrė morfologine įvairove.

Mityba ir elgsena

Plesiosaurų dieta buvo įvairi: nuo mažų žuvų ir bestuburių iki didesnių jūros roplių. Kai kurios rūšys turėjo smailius dantis, tinkamus gaudyti slidius grobius, kitos – didžiulius, smaugimo ar traiškymo pajėgumus turinčius žandikaulius. Yra hipotezių apie socialinę elgseną (pvz., grupėse medžiojimas ar paruoštas grobis), tačiau tiesioginių įrodymų mažai; fosilijos dažniau suteikia informacijos apie morfologiją nei apie elgseną.

Dauginimasis

Pagal fosilinius duomenis, kai kuriuos plesiosaurus galėjo būti vivipariniai (gimdantys gyvus jauniklius), o ne dedantys kiaušinius krante – tai būtų logiška prisitaikymu prie visą gyvenimą skirto jūrinio gyvenimo. Rasta fosilijų, kuriose aiškiai matomos embrioninės struktūros ar jaunikliai kūno viduje, palaiko šią idėją.

Geografinis pasiskirstymas ir fosilijos

Plesiosaurų liekanos aptinkamos visame pasaulyje – Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Afrikoje ir Azijoje – daugiausia jūrinėse smiltainio, kalkakmenio ar molio nuosėdose. Žymūs atradimai, pavyzdžiui, Marijos Anning radiniai Dorsete (Anglija), turėjo didelę reikšmę šios grupės supratimui. Nuo XIX a. pabaigos ir XX a. tyrimai nuolat papildo taksonominį bei ekologinį žinojimą apie pleziozaurus.

Išnykimas

Plesiosaurai išnyko per masinį K/T (dabar K–Pg) išnykimą, vykusį prieš maždaug 65–66 mln. metų. Šis įvykis paveikė daugelį jūros ir sausumos organizmų grupių — nors tikslūs išnykimo mechanizmai įvairuojama (meteorito smūgis, klimato atšalimai, jūros lygio ir maisto grandinių sutrikimai), rezultatas buvo tas, kad pleziozaurai neperžengė šio biologinio ribojimo.

Reikšmė mokslo istorijoje

Plesiosaurai buvo vieni pirmųjų iškastinių roplių, kurie papildė mūsų supratimą apie praeities gyvūnų ekologiją ir evoliuciją. Istoriniai atradimai (pvz., darbai, kuriuos atliko Viljamas Stuklis, Marija Anning ir Viljamas Konibiras) padėjo susiformuoti paleontologijai kaip mokslo šakai ir iliustravo, kaip laukinės pakrantės gali būti turtingas fosilijų šaltinis.

Kur sužinoti daugiau

Norint gilintis, verta skaityti mokslo straipsnius apie konkrečius pleziozaurų taksonus, jų anatominius tyrimus (kaip plaukiamosios mechanikos modeliavimas) ir naujausius atradimus, kurie nuolat atnaujina žinias apie jų gyvenimo būdą ir evoliuciją.

Aprašymas

Pleziozaurų plaštakose buvo daug kaulų, todėl jos buvo lanksčios. Nė vienas šiuolaikinis gyvūnas neturi tokios keturių pelekų anatomijos: šiuolaikiniai vėžliai plaukimui naudoja priekines galūnes. Jie daugiausia buvo žuvėdros (žuvėdros).

Pliozaurai

Pliozaurai buvo daugiausia didelių povandeninių plėšrūnų trumpais kaklais ir didelėmis galvomis grupė. Jų dydis svyravo nuo 2 iki 15 metrų, jie buvo didelių žuvų ir kitų roplių grobuonys. Jų aptakios kūno formos leidžia manyti, kad jie plaukiojo ir maitinosi po vandeniu.

• Liopleurodonas.

Ilgakakliai pleziozaurai

Buvo trys ilgakaklių pleziozaurų šeimos, kurių gyvenimo būdas akivaizdžiai skyrėsi nuo pliozaurų. D. M. S. Vatsonas (D. M. S. Watson) teigė, kad jie plaukiojo paviršiuje, nardydami žemyn, kad pagautų mažesnes žuvis, kurios maitinosi planktonu. Sunku įžvelgti ilgo kaklo naudą po vandeniu; visi po vandeniu gyvenantys vandens žinduoliai, kaip ir pliozaurai bei ichtiozaurai, turi aptakią torpedos formą. Visi ilgesnio kaklo šeimos gyvūnai, sprendžiant iš dantų ir žandikaulių išsidėstymo, maitinosi mažomis žuvimis. Tačiau bent kai kurie jų buvo dugniniai gyvūnai, mintantys įvairiais grobiais. Virškinti vėžiagyvius padėjo gastrolitai.

• Plesiosauridai: kaklas ne toks ilgas kaip kitų dviejų šeimų ir ne toks lankstus: bendresnio tipo pleziozauras. Galva vidutinio dydžio, kaklas gana storas ir stiprus, iki 30 slankstelių.
• Plesiosaurus

• Kriptoklidai: ilgesni kaklai, turintys daugiau kaip 30 slankstelių.
• Cryptoclidus

• Elasmosauridai: labai ilgi kaklai; kai kurių vėlyvesnių formų kaklo slanksteliai siekia net 76, o kaukolės gana mažos. ^p30 Watsono ir Alexanderio idėjos ypač tinka šiai grupei.
• Elasmosaurus
• Thalassomedon
• Mauisauras - ilgiausias kada nors rastas pleziozauras.

Gastrolitai

Pleziozaurų skrandžiuose rasta belemnitų (į kalmarus panašių gyvūnų) ir amonitų (milžiniškų moliuskų, panašių į nautilius) fosilijų. Tačiau pleziozauras negalėjo skaldyti kriauklių. Vietoj to jie tikriausiai juos nurijo sveikus. Pleziozaurų pilve buvo "skrandžio akmenų", kurie vadinami gastrolitais. Šie akmenys judėjo pleziozauro skrandyje ir skaldė arba trupino jo suvalgytų gyvūnų kiautus. Vienoje Pietų Dakotoje rastoje pleziozauro fosilijoje buvo 253 gastrolitai, iš viso svėrę 29 kilogramus.

Vienas iš Mary Anning radinių: Rhomaleosaurus Gamtos istorijos muziejuje, Londone


Plesiosaurų gastrolitai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo pleziozauras?

K: Kada pleziozaurų populiacija suklestėjo?

K: Kas ir kada aprašė pirmąjį dalinį pleziozauro skeletą?

K: Kur ir kas rado pirmąjį gana pilną pleziozaurą?

K: Ko trūko pirmajam gana pilnam Marijos Anning aptiktam pleziozaurui?

K: Kada išmirė pleziozaurų?

K.: Kokių bruožų turėjo pleziozaurai?

Paieška pagal raidę