Ežiukas
Ežiukas - graužikas, kurio kailis nusėtas aštriais dygliukais arba plunksnomis, saugančiomis nuo plėšrūnų. Dygliuotieji mėsėdžiai yra trečias pagal dydį graužikas po kapibarų ir bebrų, jų negalima painioti su ežiais. Dauguma dygliarykščių yra apie 60-90 cm ilgio, su 20-25 cm ilgio uodega. Sveria 12-35 svarus (5-16 kg), yra apvalūs, dideli ir lėti. Ežiukai būna įvairių atspalvių: rudi, pilki ir neįprastai balti. Pavadinimas "dygliuotoji kiaulė" kilęs iš vidurio prancūzų kalbos porc d'épine "dygliuotoji kiaulė", todėl gyvūnas pramintas "dygliuotąja kiaule". Teisingas mažo porakanopio pavadinimas yra porakardis. Kiaulytė turi minkštas plunksnas, pagamintas iš sukietėjusių plaukų. Tai apsaugo motiną nuo sužeidimų jai gimdant.
Gyvūnų plunksnos arba spygliai, priklausomai nuo rūšies, gali būti įvairių formų, tačiau visi jie yra plaukeliai, padengti storomis keratino plokštelėmis, ir yra odos raumenyse. Senojo pasaulio jūrų kiaulytės (Hystricidae) plunksnas turi grupėmis, o Naujojo pasaulio jūrų kiaulytės (Erethizontidae) pavienes plunksnas sumaišo su šeriais, pabarstais ir plaukais.
Ežiulių plunksnos yra aštrios kaip adatos, jas galima labai lengvai ištraukti ir jos lieka įstrigusios užpuolikui. Tačiau, kitaip nei adatos, Naujojo pasaulio dygliuotųjų jūrų ežiukų plunksnos turi mikroskopinius, atgal atsuktus spyglius ant galo, kurie įsitvirtina į odą, todėl jas sunku ir skausminga ištraukti. Plunksnos yra apie 75 mm ilgio ir 2 mm pločio. Jei plunksna įsiskverbia į užpuoliko audinius, spygliukai veikia taip, kad įprastais užpuoliko raumenų judesiais plunksna į audinius įtraukiama vis toliau ir per dieną pasislenka iki kelių milimetrų. Yra žinoma, kad gyvūnai, kurie bando ėsti dygliaryklius, miršta dėl dyglių įsiskverbimo ir infekcijos. Plunksnos gali įsiskverbti į gyvūnus ir žmones net ir po mirties. [1]. Senovinis įsitikinimas, kad dygliakiaulės gali mesti plunksnas į priešą, jau seniai įrodytas kaip klaidingas.
Ežiuolės gali gyventi įvairiose vietose atogrąžų ir švelniose Azijos dalyse, Italijoje, Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Ežiuolės gyvena miškuose, dykumose ir pievose. Vieni gyvena medžiuose, kiti būna ant žemės.
Druskos ieškantys ežiukai kartais gyvena žmonių gyvenamosiose vietose, ėda natrio nitratu sukietintą fanerą, tam tikrus dažus, įrankių rankenas, avalynę, drabužius ir kitus sūriu prakaitu padengtus daiktus. Ešeriai mėgsta lankytis prie kelių tose vietovėse, kur akmens druska naudojama ledui ir sniegui tirpdyti, ir yra žinoma, kad jie graužia transporto priemonių padangas arba laidus, padengtus kelio druska. Netoliese įrengti druskos lizdai gali sustabdyti ežiukų daromą žalą.
Natūralūs druskos šaltiniai, kuriais naudojasi dygliuotosios kiaunės, yra įvairūs druskos turintys augalai (pvz., geltonosios vandens lelijos ir vandens kepenys), švieži gyvūnų kaulai, išorinė medžių žievė ir druskos turtingame dirvožemyje esantis dumblas.
Senojo pasaulio ežiuolė
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra dygliuotasis ežiukas?
A: Ežiukas yra graužikas, kurio kailis nusėtas aštriais dygliukais arba plunksnomis, kurios gina jį nuo plėšrūnų.
K: Kokio dydžio yra dygliakiaulės?
A: Dauguma jūrų kiaulytės yra apie 60-90 cm ilgio, su 20-25 cm ilgio uodega ir sveria 12-35 svarus (5-16 kg).
K: Kokios spalvos jie yra?
A: Ežiuolės būna įvairių atspalvių: rudos, pilkos ir neįprastos baltos spalvos.
K: Kaip teisingai pavadinti mažą porakanopį?
A: Teisingas mažo dygliuotojo dygliarykščio pavadinimas yra dygliarykštė.
K: Kaip plunksnos apsaugo gyvūną?
A.: Dygliuotosios plunksnos yra aštrios kaip adatos, o jų galuose yra maži, atgal nukreipti spygliukai, kurie įsitvirtina į odą, todėl jas sunku ir skausminga ištraukti. Plunksnos gali įsiskverbti į gyvūnus ir žmones net ir po mirties.
K.: Kur jos gyvena?
A: Dygliuotieji ežiai gali gyventi atogrąžų ir vidutinio klimato Azijos, Italijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos miškuose, dykumose ir pievose. Vieni gyvena medžiuose, kiti - ant žemės. Jiems taip pat patinka eiti šalia kelių, kuriuose ledui ar sniegui tirpdyti naudojama akmens druska.
K: Kuo jie minta?
A: Druskos ežiai ieško valgydami natrio nitratu apdorotą fanerą, tam tikrus dažus, įrankių rankenas, avalynę, drabužius ir kitus daiktus, padengtus sūriu prakaitu, taip pat įvairius druskos turinčius augalus, pavyzdžiui, geltonąsias vandens lelijas ir vandens kepenines, šviežius gyvūnų kaulus, išorinius medžių žievės purvus, esančius druskos turtingame dirvožemyje.
