Porakardis (dygliuotasis kiaulė) – apibrėžimas, savybės ir paplitimas
Porakardis (dygliuotasis kiaulė) – išsamus aprašymas: dyglių sandara, elgsena, dydis ir paplitimas, įdomybės bei apsaugos faktai.
Dygliuotoji kiaulė (porakardis) - graužikas, kurio kūnas padengtas kietais spygliais (plunksnomis), kurie saugo nuo plėšrūnų. Porakardžiai yra vieni stambiausių graužikų – po kapibarų ir bebrų jie dažnai minima kaip treti pagal dydį; jų nereikėtų painioti su ežiais. Daugumos rūšių kūno ilgis siekia apie 60–90 cm, uodega gali būti apie 20–25 cm (skiriasi tarp rūšių). Kūno masė paprastai būna 5–16 kg (12–35 svarų): gyvūnai yra stambūs, apvalūs ir santykinai lėti. Spalvos svyruoja nuo rudos ir pilkos iki retų baltesnių variacijų. Lietuviškas tautinis pavadinimas „dygliuotoji kiaulė“ kilo iš vidurio prancūziško porc d'épine („dygliuotoji kiaulė“), o mokslinėje kalboje dažnai vartojamas terminas „porakardis“.
Išvaizda ir spygliai
Spygliai yra modifikuoti plaukai, sudaryti iš keratino plokštelių. Jų forma ir dydis priklauso nuo rūšies: Senojo pasaulio porakardžių (Hystricidae) spygliai dažnai būna sugrupuoti, o Naujojo pasaulio porakardžių (Erethizontidae) spygliai paprastai pasitaiko pavieniai ir yra sumaišyti su įprastais šeriais bei pūkais. Spygliai fiksuoti odos raumenyse, tad gyvūnas gali juos pasišiaušti arba nukreipti.
Daugelio porakardžių spygliai yra aštrūs, kai kurios rūšys turi mikroskopinius atgal nukreiptus smaigaliukus – tai neleidžia spyglio lengvai ištraukti. Tipinis spyglio ilgis gali siekti keliasdešimt milimetrų (pavyzdžiui apie 75 mm), o storis – keli milimetrai. Jei spyglis įsiskverbia į plėšrūną arba kitą audinį, smaigalai kartais „įsikabina“ ir, dėl gyvūno judesių, plunksna gali gilintis dar labiau – per dienas jos gali pasislinkti milimetrų ar daugiau. Dėl to užpuolusieji kartais miršta nuo mechaninių sužalojimų ar antrinių infekcijų. Spygliai gali įsiskverbti į audinius net ir po to, kai porakardis yra nužudytas. Senovinis mitas, esą porakardžiai gali „šaudyti“ spygliais, yra klaidingas.
Elgesys, mityba ir biotopas
Porakardžiai daugiausia yra žoliniai – jie minta žieve, šaknimis, šaknelėmis, vaisiais, lapais ir kitomis augalinėmis dalimis. Kai kurios rūšys naktinės ir dalį dienos leidžia urvuose arba medžių kiaurymėse. Kai kurios rūšys yra medžiuose gyvenančios (ypač Naujojo pasaulio porakardžiai), o kitos – žemės gyventojos; jie gali gyventi miškuose, dykumose, pievose ir akmenuotose vietovėse. Porakardžių atsiradimas siekia įvairias Azijos atkarpas, Italiją, Afriką, taip pat Šiaurės ir Pietų Ameriką, priklausomai nuo rūšies.
Dauginimasis ir jaunikliai
Porakardžiai paprastai gimdo vieną ar kelis gerai išsivysčiusius jauniklius. Jaunikliai dažnai gimsta su minkštais, specialia plėvele padengtais spygliais, kurie po kelių valandų ar dienų sukietėja – tai apsaugo motiną gimdymo metu. Jaunikliai greitai tampa savarankiški, tačiau daugeliui rūšių būdingas ilgiau trunkantis socialinis ryšys tarp motinos ir palikuonių.
Ryšiai su žmonėmis ir druskos paieška
Druskos poreikis yra paaiškinamas kaip viena iš priežasčių, kodėl porakardžiai kartais artinasi prie žmogaus buveinių: jie gali graužti druską turinčias medžiagas, dažus, medines rankenas, avalynę ar drabužius, ypač jeigu juose yra prakaito ar kitų druskingų nuosėdų. Kai kurios populiacijos dažnai lankosi kelių prieigose, kur keliuose naudojama akmens druska – žinoma, kad gyvūnai gali graužti padangas ar laidus. Netoliese įrengti druskos lizdai (specialios druskos dėžės) kartais padeda sumažinti žalą, nukreipdami gyvūnus nuo destruktyvių objektų.
Natūralūs druskos šaltiniai yra įvairūs: druskos turintys augalai (pvz., tam tikros vandens augalų dalys), gyvūnų kaulų liekanos, išorinė medžių žievė ar dumblas, kuriame yra mineralinių druskų – visi šie šaltiniai gali pritraukti porakardžius.
Pavojai, gynyba ir apsauga
Pagrindinė porakardžių gynybos priemonė yra jų spygliai ir elgesys: jie gali pasisukti, parodyti nugarą priešui arba smarkiai trenkti uodega (kai kurių rūšių uodega yra ypač tvirta). Nors spygliai suteikia gerą apsaugą, porakardžiams gresia žmogaus veiklos poveikis (vidurio ir buveinių praradimas, kelių susidūrimai) ir vietiniai plėšrūnai. Dėl kai kurių rūšių populiacijų smukimo keliose vietovėse taikomos apsaugos priemonės ir stebėsena.
Gyvenimo trukmė
Gyvenimo trukmė laukinėje gamtoje priklauso nuo rūšies ir sąlygų, bet dažniausiai porakardžiai gyvena kelerius metus (daugelis rūšių 5–10 metų laukinėje gamtoje), narvuose ar zoologijos soduose kai kurios rūšys gali gyventi ilgiau.
Porakardžiai yra įdomūs ir gerai prisitaikę graužikai: jų spygliai – efektyvus gynybinis mechanizmas, o įvairi jų ekologija leidžia gyventi labai skirtingose aplinkose. [1]
Senojo pasaulio ežiuolė
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra dygliuotasis ežiukas?
A: Ežiukas yra graužikas, kurio kailis nusėtas aštriais dygliukais arba plunksnomis, kurios gina jį nuo plėšrūnų.
K: Kokio dydžio yra dygliakiaulės?
A: Dauguma jūrų kiaulytės yra apie 60-90 cm ilgio, su 20-25 cm ilgio uodega ir sveria 12-35 svarus (5-16 kg).
K: Kokios spalvos jie yra?
A: Ežiuolės būna įvairių atspalvių: rudos, pilkos ir neįprastos baltos spalvos.
K: Kaip teisingai pavadinti mažą porakanopį?
A: Teisingas mažo dygliuotojo dygliarykščio pavadinimas yra dygliarykštė.
K: Kaip plunksnos apsaugo gyvūną?
A.: Dygliuotosios plunksnos yra aštrios kaip adatos, o jų galuose yra maži, atgal nukreipti spygliukai, kurie įsitvirtina į odą, todėl jas sunku ir skausminga ištraukti. Plunksnos gali įsiskverbti į gyvūnus ir žmones net ir po mirties.
K.: Kur jos gyvena?
A: Dygliuotieji ežiai gali gyventi atogrąžų ir vidutinio klimato Azijos, Italijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos miškuose, dykumose ir pievose. Vieni gyvena medžiuose, kiti - ant žemės. Jiems taip pat patinka eiti šalia kelių, kuriuose ledui ar sniegui tirpdyti naudojama akmens druska.
K: Kuo jie minta?
A: Druskos ežiai ieško valgydami natrio nitratu apdorotą fanerą, tam tikrus dažus, įrankių rankenas, avalynę, drabužius ir kitus daiktus, padengtus sūriu prakaitu, taip pat įvairius druskos turinčius augalus, pavyzdžiui, geltonąsias vandens lelijas ir vandens kepenines, šviežius gyvūnų kaulus, išorinius medžių žievės purvus, esančius druskos turtingame dirvožemyje.
Ieškoti