Amonitai - jūrų galvakojų moliuskų klasės Ammonoidea poklasio moliuskai.

Plačiai žinomose jų fosilijose matyti briaunotas spiralės formos kiautas, kurio galiniame skyriuje gyveno gyvūnas su dantukais. Šie gyvūnai gyveno jūrose mažiausiai prieš 400-65 mln. metų. Jie išnyko per K/T išnykimo laikotarpį. Jų artimiausi gyvi giminaičiai yra aštuonkojai, kalmarai, sepijos ir Nautilus.

Ammonoidea priskiriami devyni būriai: penki - paleozojaus ir keturi - mezozojaus.

Konstrukcija ir išvaizda

Tipinis amonito kiautas yra spiralės formos (planispirinis), sudarytas iš daugelio kamerų (phragmocone) ir apgyvendintas gyvojo gyvūno paskutiniame (labiausiai išoriniame) kameros skyriuje. Kameros vidus yra suskirstytas pertvaromis, o jų sąsajos su išoriniu kiautu matomos kaip sūtrovių (sutures) linijos ant lūžio. Sutrų sudėtingumas skiriasi: nuo paprastų goniatitinio tipo iki labai sudėtingų ammonitinio tipo srovių — tai padeda atskirti grupes ir datuoti nuosėdas.

  • Heteromorfiniai amonitai — kai kurių rūšių kiautai nėra įprastai susukti į plokščią spiralę, o yra išsivystę į tiesias, lenktas arba net vertikalias formas (pvz., Baculites).
  • Jančiukai ir aptychiai — kai kurių amonitų randamos kietos plokštelės (aptychus), kurias aiškina kaip galimus burnos arba apsauginius elementus.
  • Dydis — nuo kelių centimetrų iki kelių metrų skersmens (didžiausi apatiniai parapuzosijų atstovai galėjo pasiekti >2 m).

Gyvenimo būdas ir biologija

Amonitai buvo aktyvūs plėšrūnai ir nekrofilai, naudodami tentakulus grobiui gaudyti. Greičiausiai jie turėjo radulą ir stiprias žandikaulio struktūras (anaptychus ar aptychus aptinkama kartu su kiautais). Jie plūduriavo arba aktyviai plaukė naudodami reaktyvinį varomąjį judesį, o kameros su oro arba skysčio užpildymu ir siphuncle padėdavo reguliuoti plūdrumą. Dauguma rūšių gyveno atvirojoje jūroje, o kai kurios gyveno arti kranto arba prie rifų.

  • Mityba: smulkus ir vidutinio dydžio bestuburiai, žuvys, planktonas.
  • Šeiminė ir gyvavimo ciklas: tiesioginių įrodymų trūksta, bet tikėtina, kad dauginimasis buvo per daugybę mažų ikrų ir planktonines lervas — tai paaiškina plačią rūšių dispersiją.
  • Predatoriai: jūrų ropliai (plesiosaurai, mosasaurai), didžios žuvys ir kiti galvakojai.

Fosilijos, tapatinimas ir geologinė svarba

Amonitai paliko gausią ir gerai išsilaikiusią fosilijų įvairovę — kiautai iškalti kalkėje ar kituose nuosėdiniuose uolienuose. Dėl greitos evoliucijos ir platų geografinį paplitimą amonitai yra labai vertingi kaip indeksiniai (laisvo datavimo) fosilijos — jų buvimas leidžia tiksliai datuoti mezozojaus nuosėdų sluoksnius (ypač kreidos ir jūros periodo sluoksnius).

  • Biostratigrafija: amonitų zonacijos yra pagrindinis įrankis daugelio mezozojaus sluoksnių datavime.
  • Taurumoji išsaugojimas: retkarčiais išsaugomi spalvoti ar ornamentuoti kiautai, taip pat randami minkštųjų audinių atspaudai Lagerstätten tipo telkiniuose.

Išnykimo priežastys

Amonitai išnyko kartu su daugeliu kitų jūrų organizmų Kretos ir Paleogeno (K–Pg, K/T) riboje ~66 mln. metų prieš dabar. Nors tikslus išnykimo mechanizmas yra sudėtingas, mokslininkai laiko svarbiausiomis kelių veiksnių kombinaciją:

  • Asteroidinis-smūgis (Chicxulub) — sukėlė masinę klimato ir ekologinę krizę: dulkių ir suodžių debesys sumažino saulės spinduliuotę, sutrikdė fotosintezę ir mitybos grandines.
  • Vulkaninė veikla (Deccano erupcijos) — papildomas anglies dioksido ir sieros kiekis ore, klimato pokyčiai ir jūrų cheminių sąlygų pasikeitimas.
  • Jūrų cheminiai pokyčiai: anoksinės (mažai deguonies) zonos, rūgštėjimas, maisto grandžių sutrikimai.
  • Ekologinis jautrumas: amonitai, ypač tie, kurie priklausė nuo planktono, buvo ypač pažeidžiami greitų mitybos grandinių sutrikimų.

Kodėl išliko Nautilus, o amonitai — ne?

Nautilus šeimos atstovai išgyveno pagal kai kuriuos mokslininkus dėl derinio faktorių: jie gyvena didesniuose gylio diapazonuose (saugiau nuo paviršinių pokyčių), turi lėtesnį metabolizmą ir paprastesnę kiauto struktūrą. Ammonitai galėjo būti labiau priklausomi nuo specifinių maisto šaltinių ir paviršinių ekosistemų, todėl jie buvo labiau pažeidžiami greitų aplinkos pokyčių.

Įdomybės ir pavyzdžiai

  • Amonitų sruočių sudėtingumas per evoliuciją dažniausiai augo — tai naudinga rūšių atpažinimui.
  • Yra radinių su puikiai išsilaikiusiais ornamentais ir net spalvos raštais; kai kuriais atvejais aptiktos minkštųjų audinių liekanos.
  • Amonitai yra populiarūs muziejų eksponatai ir kolekcininkų objektai; jų pavadinimai ir formos dažnai naudojami geologinių laikotarpių pavadinimams žymėti.

Santrauka

Amonitai — tai labai įvairi, evoliuciškai sėkminga galvakojų grupė, kuri dominavo jūrose mezozojuje ir paliko daug fosilijų, svarbių geologijai ir evoliucinei biologijai. Nors jie išnyko kartu su daugeliu kitų formų K–Pg riboje, jų palikimas leidžia mokslininkams suprasti jūrų ekosistemų pokyčius ir tiksliai datuoti geologinius sluoksnius.