Sepijos — jūriniai galvakojai: aprašymas, biologija ir mityba
Sepijos – išsamus aprašymas apie jūrinius galvakojus: biologiją, mitybą, elgseną, kūno sandarą ir gyvenimo ciklą. Faktai, nuotraukos ir praktiški įdomumai.
Sepijos yra jūriniai galvakojų moliuskai. Jos priklauso tai pačiai klasei kaip ir kalmarai, aštuonkojai ir nautilai. Sepijos dažniausiai gyvena pakrančių zonose — sekliose įlankose, ant smėlio, dumbluotų dugnų arba jūros žolių pievėse. Skirtingos rūšys prisitaikė prie įvairių temperatūrų ir gyvena nuo vidutinio iki maždaug tropinio klimato sritimis.
Išvaizda ir anatomija
Sepijos turi plokščią, ovalią kūno dalį (mantiją), aplink kurią eina plona judinamoji užtvara — plaukiojimo ir manevravimo funkciją atliekantis plaukas. Vidinį kiautą sudaro kalkėtas sluoksnis, vadinamas sepijos kaulu, kuris suteikia kūnui formą ir plūdrumą. Sepijų galvos dalyje stovi didelės, išvystytos akis, leidžiančios gerai matyti prie dugno ir aptikti grobį bei plėšrūnus.
Prie galvos prisegtos aštuonios trumpesnės rankos ir dvi ilgesnės žnyplės, kurios yra sutraukomos ir staigiai išmetamos grobiui pagauti. Rankų gale yra čiulptukai, o ilgos žnyplės dažnai baigiasi smulkiai dantytais čiuptuvais, kuriais sepijos griebia grobį. Taip pat sepijos turi snapą (beak), kuriuo sulaužo ir sutrupina grobį.
Spalvos kaita, kamufliažas ir elgsena
Sepijos pasižymi itin išvystytu spalvos keitimo mechanizmu: odą dengia chromatoforai, leucoforai ir iridoforai, kurie leidžia greitai keisti raštus, tekstūrą ir atspindį. Tai naudojama tiek maskavimuisi, tiek tarpusavio signalizacijai ir gynybai. Sepijos taip pat gali išskirti raudonai rudą dažančią medžiagą — rašalą — siekdamos sutrukdyti plėšrūnų orientacijai ir pasprukti.
Biologija ir mityba
Sepijos yra plėšrios ir minta įvairiu gyvu maistu: mažais moliuskais, krabais, krevetėmis, žuvimis ir kartais kitomis sepijomis. Medžioja aktyviai — stebi grobį, slėpiasi už užuolaidų ar maskuojasi ir staigiu smūgiu išmeta žnyples, pagaudamos grobį. Po suėmimo grobis yra suvartojamas per stiprų snapą, o kai kurių rūšių seilėse yra fermentų ar silpnų toksinų, padedančių paralyžiuoti grobą.
Sepijų plėšrūnai — įvairios žuvys, rykliai, jūrų žinduoliai (pvz., delfinai) ir jūros paukščiai. Kad apsisaugotų, sepijos naudoja koloristinius signalus, rašalą, greitus manevrus ir maskavimą.
Dauginimasis ir gyvenimo ciklas
Daugelis sepijų rūšių gyvena trumpą gyvenimą — dažniausiai apie 1–2 metus. Dauguma yra semelparinės arba praktiškai semelparinės: po vieno ar kelių neršto epizodų dauguma individų miršta. Patinai perduoda spermatoforus per specialiai modifikuotą armą (hektokotilą) arba tiesiogiai į moters kanalus. Moteris perriša kiaušinėlius prie dugno elementų, dumblių ar uolų – kiaušiniai dažnai būna gerai apsaugoti ir kai kurių rūšių moterys juos saugo trumpą laiką.
Intelektas ir tyrinėjimai
Sepijos, kaip ir kiti galvakojai, pasižymi aukštu intelektiniu lygiu — geba mokytis, spręsti užduotis, atpažinti sąlygas ir rodyti sudėtingą elgesį socialiniuose kontekstuose. Dėl kūrybiškų kamufliažo formų ir greitos reakcijos jos dažnai tyrinėjamos neurologijoje bei elgsenos moksluose.
Santykis su žmonėmis
Sepijos yra svarbios tiek ekosistemose, tiek žvejybos pramonėje: jos yra valgomasis produktas daugelyje šalių. Sepijos kaulas (cuttlebone) naudojamas kaip kalkių šaltinis ir šlifuoklis mažiems naminiams paukščiams. Kai kurių rūšių populiacijos gali kentėti dėl perteklinės žvejybos, buveinių naikinimo ir klimato kaitos, todėl kai kurie regionai ir rūšys yra stebimos bei reguliuojamos.
Apsauga ir išsaugojimas
Svarbu stebėti sepijų populiacijas ir saugoti pakrančių buveines, kad būtų išsaugotas jų biologinis ciklas ir vaidmuo jūrų maisto grandinėse. Tvarus žuvininkystės valdymas, saugomų teritorijų kūrimas ir taršos mažinimas padeda išsaugoti sepijas ateityje.
Santrauka: sepijos yra protingi, greiti ir spalvingi galvakojai jūriniai moliuskai, turintys vidinį kiautą (sepijos kaulas), išvystytas akis, aštuonias rankas ir dvi žnyples, minta įvairiu gyvūniniu grobiu ir gyvena dažniausiai apie 1–2 metus.
Žiniasklaida Natūralioje aplinkoje gyvenančios sepijos vaizdo įrašas
Sepijos sepijos kaulas
Ši plačiažnyplė sepija (Sepia latimanus) mažiau nei per sekundę gali pereiti nuo maskuojančios tamsiai rudos spalvos (viršuje) iki geltonos su tamsiais akcentais (apačioje).
Sepia latimanus, Rytų Timoras
Kūdikis sepija apsisaugo maskuojamąja medžiaga
Anatomija
Sepijų kaulas
Sepijos turi vidinį sepijos kaulą, pagamintą iš kalcio karbonato. Jis yra akytas, pilnas mažų skylučių, todėl sepijos plūdrumas gali kisti, todėl keičiantis dujų ir skysčio kiekiui jo kamerose sepija gali pakilti žemiau arba aukščiau. Kiekvienos rūšies sepijų kaulai yra savitos formos, dydžio ir turi skirtingą briaunų ar tekstūros raštą. Sepijų kaulus juvelyrai ir sidabrakalniai naudoja kaip formas mažiems daiktams lieti. Šiandien jie tikriausiai geriau žinomi kaip medžiaga, duodama naminiams paukščiams kaip kalcio šaltinis. Sepijų kaulus turi tik sepijos ir tai yra vienas iš bruožų, kuriais jos skiriasi nuo kalmarų ir kitų moliuskų.
Besikeičianti spalva
Kartais sepijos vadinamos jūrų chameleonais, nes geba keisti odos spalvą. Jų oda gali mirgėti spalvotais raštais, kad susikalbėtų su kitomis sepijomis ir maskuotųsi nuo plėšrūnų. Šią spalvą keičiančią funkciją atlieka raudonų, geltonų, rudų ir juodų pigmentinių chromatoforų grupės, esančios virš atspindinčių iridoforų ir leukoforų sluoksnio. Visos šios medžiagos yra sepijos odoje ir kartu keičia jos spalvą. Viename kvadratiniame milimetre yra iki 200 šių specialių pigmentinių ląstelių.
Pigmentiniai chromatoforai turi pigmentinį maišelį ir didelę membraną, kuri įlinkusi yra sulankstyta. Šonuose yra 6-20 mažų raumeninių ląstelių, kurios gali susitraukti ir elastingą maišelį suspausti į diską prie odos.
Iridoforai - tai chitino arba baltymų plokštelės, kurios gali atspindėti šviesą. Dėl jų sepijos dažnai būna metalinės mėlynos, žalios, auksinės ir sidabrinės spalvos. Visos šios ląstelės gali būti naudojamos kartu. Sepijos ne tik gali daryti įtaką nuo jų odos atsispindinčios šviesos spalvai, bet ir šviesos poliarizacijai, kuri gali būti naudojama signalizuoti kitiems poliarizaciją jaučiantiems gyvūnams.
Akys
Sepijų akys yra vienos labiausiai išvystytų gyvūnų karalystėje. Galvakojai akys iš esmės skiriasi nuo stuburinių gyvūnų, pavyzdžiui, žmonių, akių vystymosi būdo, tačiau jų veikimo principas gana panašus. Galvakojų ir stuburinių akių panašumas yra konvergentinės evoliucijos pavyzdys. Nors jie nemato spalvų, jie gali suvokti šviesos poliarizaciją, o tai pagerina jų gebėjimą matyti kontrastą. Jų tinklainėje (vadinamoje fovea) yra dvi koncentruotų jutimo ląstelių vietos: viena skirta žiūrėti labiau į priekį, kita - labiau atgal. Vietoj to, kad lęšiai būtų pertvarkyti, kaip tai daroma žmonėms, keičiant fokusavimą, jie traukiami pertvarkant visą akį.
Kraujas
Sepijų kraujas yra neįprasto žaliai mėlyno atspalvio, nes deguoniui pernešti naudojamas vario turintis baltymas hemocianinas, o ne raudonas geležies turintis baltymas hemoglobinas, kuris yra stuburinių gyvūnų kraujyje. Tai panašu į nariuotakojų kraują. Hemocianinas ne taip gerai perneša deguonį kaip hemoglobinas. Kraują pumpuoja trys atskiros "širdys". Dvi iš jų pumpuoja kraują į sepijos žiaunų porą (po vieną širdį kiekvienai žiaunai), o trečioji - kraują po visą likusį kūną.
Pfeffer's Flamboyant Cuttlefish, iš Sipadano, Malaizijos
Žmogaus interesai
Rašalas
Sepijos, kaip ir kalmarai bei aštuonkojai, turi rašalo. Kaip ir kalmarų atveju, rašalas yra gynybinė priemonė, išpurškiama siekiant paslėpti atsitraukimą pavojaus atveju. Šis rašalas anksčiau buvo svarbus dažiklis, vadinamas sepija. Šiandien natūralius sepijos dažus pakeitė dirbtiniai (ne natūralūs) dažai.
Sepijos kaip maistas
Viduržemio jūros ir Rytų Azijos kultūrose sepijos gaudomos maistui. Nors visame pasaulyje kalmarai yra populiaresni kaip restoranų patiekalai, Rytų Azijoje labai populiarios džiovintos sepijos.
Sepijos populiarios Italijoje ir Kroatijoje, kur jos naudojamos Risotto Nero gamyboje. "Nero" reiškia "juodas", nes būtent tokios spalvos ryžiai įgauna dėl sepijų rašalo. Ispanijos virtuvėje sepijų ir kalmarų rašalas dažnai naudojamas ruošiant maistą dėl jūros skonio ir švelnumo, kurį jis suteikia patiekalams; jo dedama į tokius patiekalus kaip ryžiai, makaronai ir žuvies troškiniai.
Sepijos literatūroje
Svarbiausias literatūrinis sepijų pasirodymas - 1925 m. Turine išleisto Eugenio Montale poezijos rinkinio "Sepijų kaulai" ("Ossi di seppia") pavadinimas. 1975 m. E. Montalei buvo paskirta Nobelio literatūros premija.
Klasifikacija
Yra daugiau kaip 120 rūšių sepijų, priklausančių 5 gentims. Sepiadariidae yra septynios rūšys ir dvi gentys; visos kitos priklauso Sepiidae.
- GALVAKOJŲ KLASĖ
- Poklasis Nautiloidea: nautilus
- Coleoidea poklasis: kalmarai, aštuonkojai, sepijos
- Aštuonkojų (Octopodiformes) būrys
- Dekapodinių būrys (Decapodiformes)
- Eilutė Spirulida: Avinų rago kalmarai
- Sepiolida būrys: kalmarai
- Teuthida: milžiniški kalmarai
- Sepijų (Sepiida) būrys: sepijos
- Sepiina porūšis
- Sepiadariidae šeima
- Sepiidae šeima
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra sepijos?
Atsakymas: Sepijos yra jūriniai galvakojų moliuskai, turintys vidinį kiautą (vadinamą sepija), dideles akis, aštuonias rankas ir du čiuptuvus su smulkiai dantytomis čiuptuvais, kuriais griebia grobį.
K: Kuo maitinasi sepijos?
A: Sepijos minta mažais moliuskais, krabais, krevetėmis, žuvimis ir kitomis sepijomis.
K: Kas valgo sepijas?
A: Sepijas minta įvairūs rykliai ir žuvys.
K: Kiek laiko gyvena sepijos?
A: Sepijos gyvena apie 1-2 metus.
K: Kas yra sepijos?
A: Sepijų kaulas yra vidinis sepijų kiautas.
K: Kiek rankų ir žnyplių turi sepijos?
A: Sepijos turi aštuonias rankas ir du čiuptuvus su smulkiai dantytomis čiuptuvėliais.
K: Kokie kiti gyvūnai priklauso tai pačiai klasei kaip sepijos?
A: Kalmarai, aštuonkojai ir nautilai priklauso tai pačiai klasei kaip ir sepijos.
Ieškoti